Buveinė

Veisimosi metu – įvairūs vandens telkiniai, ypač žuvingi. Rečiau aptinkamas laukuose. Polizdiniu laikotarpiu žalienų plotuose aptinkamas dažniau. Žiemoja prie įvairių neužšalusių vandens telkinių.

Paplitimas ir gausa Lietuvoje

Veisimosi metu aptinkamas visame krašte, bet dažniau arti masinių perėjimo vietų (kolonijų). Daugiausia kolonijos esti prie didžiųjų šalies stovinčio vandens telkinių ir prie didžiųjų upių. Žiemojimo metu šalyje retas, nors prie didesnių neužšąlančių vandens telkinių aptinkamas kasmet. Dažniausias iš garnių šeimos paukščių.

Išvaizda, skiriamieji požymiai, elgesys, panašios rūšys

Pastebimai mažesnis už baltąjį gandrą. Atpažįstamas iš vyraujančios pilkos spalvos. Suaugę paukščiai turi baltą kaktą ir viršugalvio centrinę dalį. Nuo akies link pakaušio einanti juoda juosta ryški, kontrastinga.
Jauniklių ir jaunų paukščių apdaras, ypač kakta, viršugalvis ir kaklas, tamsesni. 
Skrenda ištiesęs kojas ir sulenkęs kaklą. Žiūrint į atskrendantį paukštį iš priekio matomi labai išlenkti (bangos formos) sparnai. Pilkasis garnys jų neištiesia lygiagrečiai su žemės paviršiumi,  kaip daro dauguma vanaginių paukščių. Sparnų mostai reti. Natūraliai skraido lėtai, nors pabaidytas gali skristi greitai. Palyginimui kiek panašūs paukščiai – pilkoji gervė ir juodasis gandras skrisdami kaklą laiko ištiesę, jų sparnai išlenkti nedaug.
Nors tai stambus paukštis, augmenijos fone tykojantis grobio gali būti sunkiai pastebimas. Tačiau labai gerai apšviestas saulės gali atrodyti panašus į didįjį baltąjį garnį. Ilgą laiką gali tyliai stovėti nesujudėdamas. Atsargus ir mitybos vietose žmonių artumo vengia. 
Minta smulkiomis žuvimis, kitokiais stuburiniais, taip pat stambesniais bestuburiais.

Balsas

Kolonijoje nebaidomas gana triukšmingas. Skrisdamas neretai suklykia aštriu balsu "ghriak".