Buveinė

Įvairių tipų žmonių gyvenvietės, miestai ir kiek rečiau – pavienės sodybos, ūkiai.

Paplitimas ir gausa Lietuvoje

Tinkamose buveinėse aptinkamas visame krašte. Gausa pastaraisiais dešimtmečiais labai sumažėjusi. Net ir šios rūšies tradicinėje buveinėje – miestuose – šiuo metu yra retesnis už karklažvirblį.

Išvaizda, skiriamieji požymiai, elgesys, panašios rūšys

Šiek tiek didesnis už giminingą karklažvirblį. Viena iš šalyje labiausiai sinantropinių paukščių rūšių. Gyvena tik žmonių kaimynystėje. Gamtoje atskiriamas iš išvaizdos ir kai kada iš balso. Būdingas lytinis apdaro dimorfizmas.
Veisimosi apdaru patinas nuo patelės lengviausiai atskiriamas iš pilko viršugalvio ir juodos dėmės ("kaklaraiščio") smakro, gerklės ir pagurklio srityje ("kaklaraiščio") bei šviesesniais ir kontrastingesniais skruostais. Patelės viršugalvis pilkai rudas. Nuo akių link sprando eina šviesūs "antakiai".
Sezoniniai apdaro pokyčiai nėra labai ryškūs, bet pastebimi. Patino juodas "kaklaraištis" rudenį sutrumpėja ir esti vos matomas. Snapo pamatas tampa gelsvas (veisimosi metu snapas ištisai juodas), o viršugalvio pilkumas blyškesnis. Patelės poilsio apdaras beveik nesiskiria nuo veisimosi apdaro.
Jaunikliai labai panašūs į pateles. Skiriasi vienodesniu, mažiau kontrastingu viršumi. Ilgai išlieka jaunikliams būdingi šviesūs, gelsvi žiočių kraštai. Rudenį išsišėrę tampa sunkiai atskiriami nuo suaugusių. 
Patinas nuo panašaus karklažvirblio patikimiausiai skiriasi pilku viršugalviu ir vienspalviais balsvais skruostais. Patelė į karklažvirblį net nepanaši.
Minta daugiausiai augaliniu maistu, bet jauniklius maitina beveik vien vabzdžiais. Daugiausiai sulesa įvairių sėklų, pumpurų.

Balsas

Giesmė ir bendravimo balsus priimta vadinti čirškimu. Jo funkcijos skiriasi priklausomai nuo konkrečios situacijos. Giedoti patinai pradeda dar žiemą. Tuomet jie dažniausiai tupi tankiuose krūmuose tuoktuvių poza – kiek nuleidę sparnus ir gerokai pakeltomis uodegomis.