Buveinė

Agrarinis kraštovaizdis su kaimais, pavienėmis sodybomis ir bent pavieniais medžiais ar aukštais krūmais, pamiškės arti žmonių gyvenamųjų vietų, priemiesčiai. Vengia vietų, kur arti nėra žmonių sodybų, gyvenviečių.

Paplitimas ir gausa Lietuvoje

Paplitusi visur. Įprasta, bet gausa pastaraisiais dešimtmečiais labai sumažėjusi.

Išvaizda, skiriamieji požymiai, elgesys, panašios rūšys

Kuosos dydžio. Kaimo žmonių žinomas ir labai lengvai iš apdaro atpažįstamas paukštis. Panašių kitų rūšių nėra.
Apdare vyrauja balta ir juoda spalvos. Sparnai ir uodega turi metališką žvilgesį, kuris matomas iš arti. Šie apdaro ypatumai ir ypač ilga uodega leidžia nesunkiai atpažinti rūšį.
Patinas truputį stambesnis už patelę ir ilgesne uodega, bet gamtoje juos atskirti galima tik matant greta.
Jaunikliai apdaru panašūs į senius – juodos plunksnos turi tamsiai rudą atspalvį ir mažiau žvilga.
Minta daugiausiai įvairiomis žmonių maisto atliekomis ir vabzdžiais bei smulkiais stuburiniais. Rudenį lesa smulkias uogas, vaisius bei sėklas.
Kur vietos populiacijos gausa didoka, mėgsta laikytis būreliais mažiausiai bent po kelis paukščius. Į nakvynvietes (dažniausiai aukštus krūmus virš vandens) susirenka ir didesni būreliai.

Balsas

Giesmė nemelodinga. Sudaryta iš įvairių šūksnių ir tylių švilpčiojimų. Bendravimo, nerimo, pavojaus ir kitokią funkciją turintis balsas primena frazę "čėk-čėk-čėk…". Šarkos gana įkyriai ir ilgai aprėkia pastebėtus plėšrius žinduolius (kates, lapes, kiaunes), kol šie pasislepia.