Buveinė
Natūralios ir ekstensyviai naudojamos kultūrinės pievos, apaugusios ar pradedančios apaugti aukštomis žolėmis (vingiorykštėmis, builiais ir kt.) ir/ar krūmais.
Paplitimas ir gausa Lietuvoje
Aptinkamas visame krašte, bet negausus.
Išvaizda, skiriamieji požymiai, elgesys, panašios rūšys
Mažesnis už didžiąją zylę ir didesnis už pilkąją pečialindą. Gamtoje dažniausiai atpažįstamas iš giesmės.
Viršus pilkai rudas su žalsvu atspalviu, išmargintas tamsiomis dėmėmis. Apačia gelsva ir balta – nedėmėta arba su negausiomis smulkiomis tamsiomis dėmelėmis gerklėje ir krūtinės viršuje. Pauodegio dengiamosios plunksnos ilgos ir beveik siekia uodegos galą (visų rūšių žiogeliams būdingas požymis). Patinas stebint gamtos sąlygomis nesiskiria nuo patelės. Jaunikliai rudenį gelsvesne apačia ir tamsiais brūkšneliais kūno šonuose.
Nuo panašios ežerinės nendrinukės labiausiai skiriasi dėmėtu pauodegiu ir tuo, kad neturi šviesių "antakių". Nuo kitų šalyje aptinkamų žiogelių geriausiai skiriasi ryškiai dėmėtu viršumi.
Stebėti labai sunku, mat dieną gieda retai ir dažniausiai tupi žolių tankmėje. Per daug priartėjus slepiasi žolių ar krūmų tankmėje.
Minta daugiausiai vabzdžiais, kuriuos rankioje landžiodamas po žolių tankumynus ir ant žemės.
Balsas
Giesmė labai charakteringa, bet gali būti supainiojama su nendrinio žiogelio giesme. Ji panaši į žiogų svirpimą, tik garsesnė. Primena monotonišką "sirrrrr". Dažniausiai girdima vakare, prietemoje ir naktį. Tokiu metu dažniausiai gieda atviroje vietoje. Prie giedančio paukščio kartais pasiseka prieiti per kelis žingsnius.
