Aptikimas ir apažinimas gamtoje. Didžiausia tarp Europinių lingių. Pasižymi visoms lingių rūšims būdingu lytiniu dimorfizmu. Pilkšvai –melsvų ir rusvų spalvų patinai pastebimai mažesni už tamsiai rudas, su gelsvu sprandu ir viršugalviu pateles. Į pateles panašūs ir skraidantys jaunikliai – tik dar tamsesni. Nendrinės lingės - grakštūs ir, lyginant su kitais ne lingių genties Europos plėšriaisiais, ilgakojai paukščiai. Aplink akis plunksnos sudarosavotišką ratą, kaip pelėdų, vadinmąjį skruostų vainiką. Rūšį identifikuoti palengvina ir medžioklinio skrydžio ypatumai: nendrinės lingės "slysta" oru žemai ir neskubiai, dažnai sulig nendrių viršūnėmis, daro kilpas - tartum prašukuotų teritoriją. Į išskirtinę polėkio savybę - aukštai keliamus sparnus ir lingavimas į šonus – atsižvelgta duotant jai lietuvišką pavadinimą. Perėjimo vietose veisimosi metu išsiduoda cypiančiais balsais. Pasižvalgius su žiūronais, galima išvysti įspūdingus tuoktuvinius šokius danguje. Skaičiuoti perinčias poras patogiausiai nuo gegužės vidurio iki birželio pirmos dekados, stebint pateles maitinančius (visą perėjimo sezoną ir pirmasias dienas išsiritus jaunikliams) patinus (Raudonikis ir kit. 2006). Pastarieji aktyviausiai medžioja pirmoje dienos pusėje (maždaug 8-12 val.). Patelės cypdamos specifiniu balsu kyla iš lizdo pasitikti su grobiu parskrendančio partnerio, ore perima maistą ir leidžiasi į lizdą (jei išsiritę jaunikliai) ar netoli jo (jei dėtis dar perima). Netgi jaunikliams palikus lizdą, antroje vasaros pusėje galima spręsti, kur nendrinės lingės perėjo: kurį laiką dar nepakrikusi vada tupinėja medžiuose ar krūmuose lizdo apylinkėse, sekioja tėvus triukšmingai prašinėdami maisto.
Gamtoje lengviausiai sumaišoma su mažesnėmis pievine ar javine lingėmis, tačiau tai gali atsitikti tik nepatyrusiam stebėtojui. Nežiūrint panašaus silueto ir skrydžio, požymiai, su kuriais nesunku susipažinti apibūdintojuose, yra gana akivaizdūs. Identifikavimo problemų gali atsirasti stebint iš didesnio atstumo ir esant prastam apšvietimui.
Gyvenamoji aplinka. Lizdus dažniausiai sukrauna augančios viršvandeninės augalijos, Lietuvoje beveik visada nendrių ir siauralapių švendrų sažalynuose, retai seklesnėse ar gilesnėse nei 40-50. cm vietose (Stanevičius 2004). Pirmenybės kuriai nors iš šių augalų rūšių neteikia – daugiausiai lizdų randama dominuojančioje augalijoje. Mūsų šalyje pagrindinės perėjimo vietos susiję su ežerais, daug rečiau su vandeningomis nendrių-švendrų žemapelkėmis. Pavieniai lizdai randami žieminių javų laukuose (Pranaitis, Baublys 1990). Vakarų Europoje lizdų rasta krūmynuose ir netgi medžiuose (Bavoux et all 1997). Lizdą supantis vanduo efektyviai saugo dėtis nuo sausumos žinduolių. Tuo tarpu, daug sausumoje sukrautų lizdų yra išplešiami. Dėl šios priežasties gyvybingos ir gausios lingių populiacijos apsausus pelkėms sunyksta – paukščiai po kurio laiko jas palieka (pvz., Dijkstra& Dijkstra 1997). Naujos kokybiškos perėjimo buveinės Lietuvoje atsirado antroje prėjusio amžiaus pusėje susiformavus žuvų tvenkinių tinklui (Stanevičius et al 2002).
Atviras kraštovaizdis yra pagrindinė nendrinės lingės maitinimosi vieta. Lingės gali medžioti 5 km spinduliu apie savo lizdą (toliau nuo lizdo medžioja patinai), todėl rinkdamasi perėjimo vietą, pirmenybę teikia atvirame kraštovaizdyje esančioms pelkutems ar vandens telkiniams. Nendrinės lingės (ypač patinai) minta daugiausiai peliniais graužikais, ar žemės perinčių paukščių jaunikliais, kartais sugeba pasigauti naminių paukščių jauniklius. Dėl šios priežasties optimaliausios mitybinės sąlygos yra neintensyviai naudojamose agrarinėse teritorijose. Liovusis ganyti ir šienauti pievose įsivyrauja stambiastiebių žolių bendrijos ir išplinta krūmai, o vėliau ir medžiai. Virš tokių vietų grakštaus nendrinės lingės skrydžio jau nebeišvysi. Vietomis, turtinguose paukščių ežeruose, lingė gali pridaryti žalos, plėšdamos ančių ir laukių lizdus. Lingių patelės, kartais sudrasko ant kiaušinių sėdinčius paukščiu. Visdėlto nei lingių daromos žalos, nei jų priklausomybės nuo vandens paukščių lizdų ir jauniklių gausos nereikėtų pervertinti. Pavyzdžiui, Žuvinte, sunykus čia perėjusioms vandens paukščių populiacijoms, nendrinių lingių nesumažėjo, netgi atvirkščiai – jų skaičius išaugo. Dalį nendrinių lingių regioninių populiacijų sudaro nesiveisiantys nesubrendę individai. Jie plačiai klajoja, neprisirišdami prie konkrečios vietos, todėl nereikėtų nustebti išvydus lingę toli nuo tinkamų jai perėti buveinių.
Gausumas, pokyčiai ir juos sąlygojančios priežastys. Nendrinė lingė Europoje patyrė populiacijos nuosmukį septintame dešimtmetyje. To priežastys laike ir erdvėje labai skyrėsi tačiau svarbiausimis buvo medžioklė, kiaušinių rinkimas ir – visų pirma – pesticidai (DDT) (Vitkovskij 1989). Pasirūpinus elementaria rūšies apsauga, 1970-1990 m. daugumos Europos šalių populiacijos pradėjo gausėti (BirdLife International 2004). Lietuvoje esminių grėsmių šiuo metu neįžvelgiama. Drobelio (2004) ir Pranaičio su Baubliu (1991) nustatyti kiaušinių ir jauniklių žuvimo lygmenys nera kritiniai populiacijos Lietuvoje gyvybingumui, nors yra gana aukšti (tik maždaug iš pusės sudėtų kiaušinių sėkmingai užaugo jaunikliai). Atvirkščiai, vis labjau pelkėjant ežerų pakraščiams, atsiranda naujos perėjimo buveinės. Pažvelgus į Lietuvos perinčių paukščių atlasą, susidaro įspūdis, jog gana vienodai paplitusi, tačiau išryškėja tankio ir gausumo sasajos su labjausiai ežeringomis krašto dalimis. Daugiausiai nendrinių lingių peri Žuvinto rezervate ir Nemuno deltoje (Jusys 1999, Lietuvos perinčių paukščių atlasas, 2006 ), atitinkamai 80 ir 40 porų. Daug jų Žaltyčio ir Metelio ežeruose, vidutiniškai po kelias poras peri didesniuosiuose žuvų tvenkinių kompleksuose (Stanevičius 1992, Stanevičius ir kit. 2002).
Migracijos ir veisimasis. Parskrenda kovo mėnesį-balandžio pradžioje. Pirmi patinai o po kelių dienų patelės ir netrukus prasideda porų tuoktuviniai žaidimai. Dėti pradeda balandžio antrą dekadą (Pranaitis, Baublys 1991). Vietomis įsikuria nekompaktiškomis lizdų sankaupomis, tačiau būdingesnis perėjimas pavienėmis poromis. Dalis patinų - bigamai, susiporavę su 2 patelėmis neša joms maistą. Nepasižymi stipriu teritoriškumu – ginama tik artimiausia lizdui teritorija ir visai liaujamasi tai daryti išsiritus jaunikliams (gegužės pabaigoje-birželio pradžioje Lietuvoje dauguma lizdų jau su pilnomis dėtimis (daužniausiai 4-6 kiaušiniai). Peri nuo pirmo kiaušinio, todėl išsirita nevienodo dydžio jaunikliai. Pradeda skraidyti maždaug po 56 dienų. Tuomet, kurį laiką dar nepakrikusi vada tupinėja medžiuose ar krūmuose lizdo apylinkėse, sekioja tėvus triukšmingai prašinėdami maisto. Traukimas Lietuvoje vyksta balandžio mėn ir rugsėjo antroje pusėje. Sunku pasakyti kad stebimi vietiniai o kada šiaurinių platumų paukščiai. Paskutiniai paukščiai (greičiausiai praskrendantys nevietiniai) matomi Rudenį išskrenda rugsėjo antroje pusėje paskutiniai paukščiai matomi iki spalio vidurio.
Naudota literatūra:
Bavoux, C., Burneleau, G., Nicolau-Guillaumet, P. 1997. Marsh Harrier. In: The EBCC Atlas of European Breeding Birds. London: T &AD Poyser: 146-147.
BirdLife International. 2004. Birds in Europe: population estimates, trends nd coservation status, Cambridge, UK: Birdlife International (BirdLife International series No. 10).
Dijkstra, C., Dijkstra, M. 1997. Reproduction of the Marsh Harrier Circus aeruginosus in recent land reclamations in the Netherlands. Ardea 85: 37-50.
Drobelis, E. 2004. Lietuvos miškų plėšrieji paukščiai. Vilnius, AB spauda.
Jusys, V., Mačiulis, M., Mečionis, R., Poškus, R., Gražulevičius, G, Petraitis, A.1999. The Breeding Bird Atlas of the Klaipėda Region. Vilnius: Daigai (in Lithuanian with English and German summaries).
Lietuvos Perinčių Paukščių Atlasas 2006. Sud.: Kurlavičius, P. Kaunas: Lututė, 2006.
Pranaitis, A. and Baublys, G. 1991. On Marsh Harrier (Circus aeruginosus) breeding at Žuvintas Nature Reserve. Acta Zoologica Lituanica 4: 107-114.
Raudonikis, R., Stanevičius V., Brazaitis G., Sorokaite J., Treinys R., Dagys, M., Dementavičius D. 2006. Europos bendrijos svarbos gyvūnų rūšių monitoringo metodikos. Paukščiai. Vilnius, Valstybės saugomų teritorijų tarnyba, Vilniaus Universiteto ekologijos institutas.
Stanevičius V.1992. Čislennost, struktura i ptrostranstvennoje raspredelenie ornitokompleksov ozer južnoj Litvy. Dissertacija na soiskanie učionoi stepeni kandidata biologičeskich nauk. Moskva (rusų k.).
Stanevičius, V., Švažas, S. Raudonikis, L. 2002. Waterbirds of large fish ponds in Lithuania. In: Waterbirds of large fish ponds of Beloruss and Lithuania. Vilnius, Akstis: 53-111.
Stanevičius, V. 2004. Nest site selection by Marsh Harrier (Circus aeruginosus) in the shore belt of helophytes on large lakes. Acta Zoologica Lituanica 14(3): 47-53.
Vitkowskij, J.1989. breeding biology and ecology of the marsh harrier Circus aeruginosus in the Barycz valley, Poland. ACTA ORNITHOLOGICA 25(3): 223-320
