Buveinė

Aukštapelkės, išeksploatuoti durpynai, rečiau kirtavietės, pusiau atviras kraštovaizdis su krūmų ar medžių guotais ar eilėmis (ypač buvusių pelkių vietose).

Paplitimas ir gausa Lietuvoje

Tinkamose buveinėse paplitusi visame krašte, bet apskritai reta.

Išvaizda, skiriamieji požymiai, elgesys, panašios rūšys

Stambiausia iš medšarkių. Panašiai smilginio strazdo dydžio.
Išvaizda labai primena juodakaktę medšarkę. Viršugalvis, kakta, nugara ir antuodegis pilki. Sparnai ir uodega juodi (išskyrus baltus uodegos kraštus). Nuo snapo per akį eina juoda juostelė. Apačia balta.
Nuo panašiausios juodakaktės medšarkės skiriasi balta apačia ir pilka kakta.
Patinas panašus į patelę, tik truputį šviesesnis. Lytis gamtoje atskirti galima matant abu poros narius kartu.
Jaunikliai panašūs į pateles, bet tamsesni ir su skersiniu raštu tiek viršuje, tiek ir apačioje. Šis požymis leidžia nesunkiai atskirti juodakakčių ir plėšriųjų medšarkių jauniklius. Rudenį po šėrimosi apačios margumas lieka, o viršaus – išnyksta.
Minta daugiausiai vabzdžiais ir smulkiais stuburiniais. Žiemą minta išimtinai smulkiais stuburiniais, ypač peliniais graužikais ir paukščiais.
Maitinimosi elgesys labai primena paprastosios medšarkės elgesį. Dažnai tupinėja medžių viršūnėse, ant sausų šakų, elektros laidų.

Balsas

Giesmė melodinga ir tyli, kaip ir kitų medšarkių. Girdima retai. Gieda nedaug. Nerimo ir pavojaus balsas – "žžek".