Buveinė

Peri įvairiausiuose miškuose, bet pirmenybę teikia mišriems miškams su eglės priemaiša. Mėgsta vietas su eglės pomiškiu. Vengia tik skurdžių kerpinių pušynų. Po veisimosi laikotarpio klajoja po apylinkes ir telkiasi drėgnesniuose miškuose ir ten, kur gausu įvairių prinokusių vaisių, uogų.

Paplitimas ir gausa Lietuvoje

Paplitęs visame krašte. Vienas dažnesnių mūsų miškų paukščių.

Išvaizda, skiriamieji požymiai, elgesys, panašios rūšys

Truputį mažesnis už varnėną (pagal masę), bet dėl ilgesnės uodegos ir ilgesnių sparnų atrodo didesnis.
Viršus pilkai rudas. Pilvas balsvas. Krūtinė ir kūno šonai rudai gelsvi. Apačia nusėta nedidelėmis tamsiai rudomis daugiausiai trikampėmis dėmelėmis. Patino ir patelės apdarai nesiskiria (taip pat ir skirtingais sezonais).
Nuo panašaus baltabruvio strazdo skiriasi dydžiu (didesnis), gelsvais (truputį oranžiniais) šonais (baltabruvio strazdo – rudai rusvi) ir tuo, kad neturi ryškių "antakių", bei giesme ir bendravimo balsais.
Nuo amalinio strazdo labiausiai skiriasi dydžiu (aiškiai mažesnis), tamsesniu viršumi, gelsvai rusvomis sparnų apatinėmis dengiamosiomis plunksnomis, apačios dėmių forma (giesmininko – trikampiškos su viršūne į viršų, o amalinio – apskritos), giesme, pavojaus ir bendravimo balsais.
Jaunikliai panašūs į suaugusius ir skiriasi tik viršutinės dalies ryškiu dėmėtumu. Kaip ir suaugusių, jų sparnų apatinės dengiamosios plunksnos gelsvos.

Balsas

Giesmė labai melodinga, aiški, gana lėta. Sudaryta iš trumpų trelių ir melodingų švilpčiojimų. Beveik kiekvieną frazę giedantis paukštis kartoja iš eilės keletą kartų. Laikomas vienu geriausių mūsų krašto giesmininkų. Gieda tupėdamas pačioje medžio viršūnėje – dažniausiai vakare ir temstant bei auštant ir ryte. Gieda ilgai, nes peri per sezoną 2–3 kartus. Pavojaus ir nerimo balsas – isteriška ilgokai atliekama trelė "tikstikstikstiks…" (aukštesnis nei juodojo strazdo) ir negarsūs "ček, ček…".