Dr. Jurgita Sorokaitė
Daugelis iš mūsų nemažai laiko, ypač vasaros metu, praleidžiame gamtoje. Vieni mėgsta ramiai pasiilsėti prie ežerų ar upių, maudytis, gulėti saulės atokaitoje. Kiti pasirenka aktyvų poilsį: keliones, žygius, vandens turizmą. Tačiau visais atvejais prie mūsų upelių galite pastebėti nedidelį, bet labai ryškių spalvų su vyraujančiais žalsvais ir melsvais atspalviais, ilgu snapu, kiek už žvirblį didesnį paukštį, tupintį ant medžių šakos ar liepto arba skrendantį virš pat vandens paviršiaus. Tai tulžys, kai kieno dar žuvininkėliu vadinamas. O pastarąjį vardą jam davė ne veltui. Tai turbut yra pats geriausiais smulkių žuvelių medžiotojas, pasigaunantis jas staigiai nerdamas į vandenį nuo virš jo paviršiaus styrančios šakos ar kitokios vietos, leidžiančios tykoti vandenyje plaukiojančio grobio. Šokdamas nuo šakos žemyn ir nerdamas tikrąja žodžio prasme. Todėl ir angliškas jo pavadinimas "kingfisher" išvertus reiškia "karališkąjį žveją". Tulžys grobį turi gerai matyti tupėdamas kartais aukštokai virš vandens paviršiaus, todėl šis paukštis įsikuria tik pakankamu vandens skaidrumu, o tai reiškia ir švarumu pasižyminčiose įvairaus dydžio upėse: pradedant Nemunu, Nerimi ir baigiant visai nedideliai upeliais. Kartais įsikuria ir prie švarių ežerų ar vandens saugyklų, tačiau pirmenybę teikia tekančiam vandeniui, kur, neužšąlusiuose ruožuose sutinkamas ir žiemos mėnesiais. Svarbu, tik kad jie būtų švarūs, vandeningi ir juose būtų pakankamai svarbiausio grobio – smulkių žuvyčių. Ir ne bet kokių, o plaukiojančių vandens viršutiniuose sluoksniuose, t.y. pelaginių. Nuo dugno žuvytes ar vandens bestuburius pasigauna retai, kaip ir, beje, vandens paviršiuje plaukiojančius vabzdžius ar varliagyvius. Taigi, tulžiai yra stipriai prie tinkamų vandens telkinių prisirišę paukščiai ir bet kokie didesni pokyčiai juose priverčia juos pasitraukti iš buvusių veisimosi ar žiemojimo vietų. Kad šis paukštelis yra stipriai prisirišęs prie vandens telkinio galima įsitikinti atidžiau pastebėjus jo elgseną. Keliautojai neretai plaukdami valtimis pabaido ramiai medžiojančius tulžius, kurie kiek paskridę vėl tupia ant atvirose vietose virš vandens išsikišusių daiktų. Tačiau kuomet taip "varomi" pasiekia individualios teritorijos ribą, jie nedideliu lanku virš sausumos aplenkia keliautojus ir vėl grįžta atgal prei vandens telkinio. Tulžiai nėra labai baikštūs, todėl pavienės valtys ar krantu pražygiavę turistai nedaro didesnio poveikio šiems nuostabaus grožio paukščiams. Tačiau paskutiniu metu vandens turizmas populiarėja nepaprastai sparčiai, o kleiautojai pasirenka būtent švarias ir vandeningas vietas. O kur dar gausus būrys motorizuotų poilsiautojų, besistengiančių pasiekti kiekvieną nuošalų gamtos kampelį, ypač prie gražaus vandens telkinio. Todėl paskutiniais metais lieka vis mažiau lieka ramių vietų, kuriose galėtų įsikurti šie gražūs paukščiai. Juolab, tulžių paplitimą riboja ir veisimosi vietų specifika: jie lizdus suka vandens telkinių skardžiuose išsikasdami gana gylius, virš metrų ilgio urvelius. Kadangi tai stipriai prie individualios teritorijos prisirišęs paukštis, juos išbaidžius, tulžiai pradeda klajoti ieškodami kitos ramios vietos, kurių nėra taip jau daug. To pasėkoje vietoje dviejų ar net trijų vadų per metus, jie išsiperi tik kartą, taip išsivesdami mažiau palikuonių. Taigi, dabar be natūralių limituojančių faktorių: švarių vandens telkinių su stačiais, irstančiais krantais pasiskirstymo ir staigių potvynių, nuplaunančių tulžių perimvietes, atsirado dar vienas – trikdymas dėl vis augančio "gamtinių turistų" skaičiaus. Tulžiams šiuo metu dar negresia išnykimas. Tačiau laikui bėgant ir nesiimant atitinkamų priemonių, net tiesiogiai ir nesunaikindamas tulžio gyvanmųjų vietų, žmogus gali šį nuostabų paukštį išstumti iš jo gimtųjų vietų, kartais visai to net nenorėdamas. Todėl toliau kiek išsamiau aprašysim tulžio biologijos ir ekologijos bei paplitimo šalyje ypatumus, o taip pat jau taikomas ar numatytas apsaugos priemones.
Mūsų krašte nėra kito panašaus paukščio, todėl pamačius jį labai lengva atpažinti. Tulžys yra truputį didesnis už naminį žvirblį, labai spalvingas, kompaktiško kūno sudėjimo. Smaragdinio atspalvio žalsvos ir ryškiai mėlynos plunksnos jį išduoda net tik balsvame sniego fone žiemos metu, bet ir saulėtą vasaros dieną. Lietuvoje jis nėra labai retas, tačiau aptinkamas ne visur. Tinkamose vietose užima visas veisimuisi tinkamas buveines, ypač tinkamus srauniųjų šalies upių ruožus. Tulžys gyvena prie žuvingų vandens telkinių stačiais, ardomais krantais, kurie būtini, kad lizdinį urvelį išsikąsti ir yra stiprus limituojantis faktorius. Mat tai stipriai prie veisimosi vietų prisirišę paukščiai, turintys aiškias savo individualias teritorijas, kurias patinai aktyviai gina. Mėgsta pakrantes su nusvirusiomis medžių ar krūmų šakomis, ant kurių tupėdamas tyko grobio. Dažnai galima pastebėti ant lieptų turėklų. Vengia nendrėmis ar kita augalija užžėlusių vandenų. Šis paukštis lizdus suka urveliuose, iškastuose stačiuose upių ar kitų vandens telkinių krantuose. Urvelį kojomis pasikeisdami kasa abu poros nariai. Netrikdomi tulžiai toje pačioje vietoje peri keletą metų, tol kol urvelis yra tinkamas ir nesugriūna. Tai tylūs, atsargūs paukščiai, paprastai žmogaus arti neprisileidžia. Pastebėję jį pakyla, laikydamiesi arti vandens, ciksėdami skrenda kelis šimtus metrų ir vėl nutupia. Pabaidyti antrąkart apsuka ratą ir grįžta į ankstesnę vietą. Daug kartų pabaidyta tulžių pora gali ir nebegrįžti į veisimosį vietą, ypač jei dažnai trikdomi jo pradžioje. Dėl dažno (pavyzdžiui, kai plaukia daug vandens turistų grupių) ar pastovaus (kuomet įsikuria stovyklautojai) trikdymo, paukščiai nebesugeba pakankamu maisto kiekiu aprūpinti jauniklių, kurie gali net žūti. Jei žmonės įsirengia stovyklavietę virš skardžių su tulžio urveliais, šie gali užgriūti dėl intensyvaus vaikščiojimo, tuo pačiu palaidodami gyvus jauniklius. Todėl žmonių draugija tulžiams gali būti pražūtinga, ypač perėjimo metu.
Paskutiniu metu vandens turizmas šiems paukščiams svarbiose teritorijose yra šiek tiek ribojamas, tačiau net ir tai nėra pakankamai kontroliuojama. Atsakingiau į leidimų išdavimą plaukioti upeliais žiūrima tik kai kurių nacionalinių parkų ar kitose saugomose teritorijose. Pavyzdžiui Ūlos upe, kuri teka Dzūkijos Nacionalinio parko teritorijoje, plaukimui per vieną dieną yra išduodama nedaugiau kaip šimtas leidimų. Tačiau net ir toks ribojimas neužtikrina sėkmingo tulžių perėjimo, nes šimtas baidarių per dieną yra pakankamai didelis skaičius, kad trikdytų šiuos paukščius. Kaip jau minėjome, nemažai žalos daro ir stovyklavimas upių pakrantėse. O pastaruoju metu kai kurių, upių krantai tiesiog nusėti laužavietėmis bei stovyklaviečių pėdsakais. Juolab, tos pačios upės, tokios kaip Minija, Dubysa, Venta, Merkys, Žeimena, kurios yra svarbios tulžiams dėl skaidraus vandens ir stačių, irstančių krantų, yra ypač pamėgtos poilsiautojų.
Be abejonės vienos ar kitos rūšies išnykimas dažniausiai nėra nulemiamas atskiro, kad ir stipriai žalingo veiksnio. Paprastai tam turi įtakos keli kartu ar paeiliui veikiantys faktoriai. Todėl Lietuvos Respublikos Aplinkos ministerijos 2003 m. priimtuose bendruose nuostatuose dėl veiklos reglamentavimo bei apsaugos ir tvarkymo organizavimo paukščių apsaugai svarbiose teritorijose (tulžiui, tai Dubysos, Minijos, Ventos, Šešuvio bei Jūros upės, o taip pat Nemuno delta ir Kauno marios), yra numatyta eilė priemonių, būtinų užtikrinti tinkamą rūšies apsaugą. Žemiau trumpai apžvelgsime svarbiausias jų.
Tulžiams svarbioje teritorijoje negali būti keičiamas hidrologinis režimas, jeigu dėl to sumažėtų tinkamų buveinių ar pablogėtų jų kokybė. Įvairūs vandens lygio pokyčiai gali pabloginti perėjimo sąlygas arba visiškai sunaikinti perimvietę. Pakilęs vandens lygis gali užlieti lizdus su dėtimis, o nuslūgus vandeniui prarandamos maitinimuisi tinkamos vietos. Todėl bet koks upių tvenkimas yra neleistinas.
Negali būti stovyklaujama kovo–rugpjūčio mėnesiais, išskyrus nustatytas rekreacines zonas. Kaip jau minėjome, lankytojų ribojimas tulžio veisimosi vietose yra svarbus veiksnys, užtikrinantis sėkmingą palikuonių užauginimą, moksliniais terminais šnekant, aukštą produktyvumą. Tai ir dėčių bei jauniklių žuvimas, ir paukščių išbaidymas iš veisimosi vietų. Tačiau norime pabrėžti, kad tai nenumato poilsiavimo uždraudimo prie gražiausių Lietuvos upių. Paprasčiausiai viską būtina planuoti, atsižvelgiant į visų saugomų vertybių, tame tarpe ir tulžių, poreikius. Tinkamai parinkus stovyklaviečių vietas, šitą poveikį galima sumažinti iki minimumo.
Negali būti apsodinami eroduojantys vandens telkinių krantai, t.y. įrantys krantai neturėtų būti apželdinami ar kitaip sutvirtinami. Kitaip bus sunaikintos perimvietės, kurios yra būtina sąlygą tulžias įsikurti tam tikrame vandens telkinio pakrantės ruože.
Skatinama taikyti krantų tvarkymo priemones, kad ne mažiau kaip 50 procentų atodangų ir stačių krantų ploto būtų atviri, kadangi tulžiai savo lizdams sukti renkasi tas vietas, kurios yra neapaugę augmenija. Čia turima galvoje, atitinkamai tvirtinti irstančius krantus, kad išsaugoti skardžius, apsaugant nuo jų griūties. Kita priemonė atidengti šiuo metu sumedėjusia augalija apžėlusius skardžius, nepažeidžiant jų struktūros. Tai būtina, kadangi tulžiams reikalingas geras priskridimas prie lizdo.
Skatinama reguliuoti kanadinių audinių gausą. Šie plėšrūnai, būdami gausūs, sunaikina mažesniuose skardžiuose įrengtus lizdus. Todėl būtina reguliuoti jų skaičių. Daugiametėje darbo praktikoje pasiteisino specialios automatinės gyvagaudės gaudyklės – narvelis, kuriame padedamas jaukas. Gaudyklės išdėliojamos pakrantėse ir reguliariai tikrinamos. Tačiau šia veikla gali užsiimti tik patirtį turintys ir atitinkamus leidimus gavę piliečiai.
Skatinama įrengti dirbtinius urvelius potencialiose veisimosi vietose. Kadangi, kaip minėjome, tinkama perimvietė yra stiprus traukos šaltinis, pasirenkant veisimosi vietas, dirbtinių lizdaviečių įrengimas galėtų pritraukti daugiau šios rūšies porų. Tai ypač aktualu krantuose su "lengva" dirva: durpe ar smėliu. Tokiose vietose perimvietės yra gana nestabilios ir dažnai prarandamos užgriuvus iškastiems urveliams.
Pabaigoje norėtumėm paprašyti visų, atvykstančių pailsėti prie srauniųjų šalies upių ar kitų vandens telkinių irstančiais krantais, prieš įsirengiant stovyklavietę, apsidairyti ar nesimato spalvingųjų tulžių. Jei jie sukiojasi aplinkui ir akivaizdžiai nerimauja, akivaizdų, kad esate netoliese jų lizdo. Tuomet reikėtų pasitraukti kelis šimtus metrų ir leisti šiems nuostabiems paukščiams užginti savo palikuonis.
