Buveinė

Seno miško sklypai, miškai su pavieniais senais medžiais, parkai, sodai, senų medžių nuošalios alėjos.

Paplitimas ir gausa Lietuvoje

Aptinkama visur, įprasta. Viena gausiausių pelėdų šalyje.

Išvaizda, skiriamieji požymiai, elgesys, panašios rūšys

Didesnė už varną. Kaip ir dauguma kitų jos gentainių, tai sutemų paukštis ir aktyviausia prietemoje bei naktį. Peri daugiausiai senų medžių drevėse, juodųjų meletų iškaltuose uoksuose bei tinkamuose inkiluose. Minta smulkiais žinduoliais ir vabzdžiais, o retai ir paukščiais. Grobio tyko tupėdama stebėjimo vietoje ir puldama ant žemės bei gaudydama ore ar rinkdama nuo lajų. Kai kada prie lizdo su jaunikliais būna agresyvi ir gali pulti net žmogų. 
Žinomos dvi – pilkoji ir rudoji spalvinės formos. Pilkosios formos viršus pilkas su rudu atspalviu, nusėtas įvairaus dydžio pailgomis juosvomis dėmėmis. Galva didelė. Sparnai trumpi ir platūs. Akys juodos. Apačia balsva su išilginiais tamsiais dryžiais. Skruostų "vainikai" tamsiai pilki, apvesti tamsesniu apvadu, plokšti (neįdubę). Uodega trumpa su neryškiomis skersinėmis juostomis. Apdaras visais sezonais išlieka toks pat. Patinai panašūs į pateles, tik šios truputį didesnės.
Skrendančių iš arti matomos tamsios skersinės juostelės uodegoje ir sparnuose. Dažnai toli sklendžia. 
Rudosios formos paukščiai skiriasi rudai rusvu atspalviu visame kūne. Rudo atspalvio intensyvumas varijuoja.
Nuo panašios uralinės pelėdos skiriasi trumpa uodega, kuri, paukščiui tupint, tik truputį ilgesnė už suglaustus sparnus, mažesnio dydžio, smulkaus skersinio rašto krūtinės ir pilvo plunksnose ir plačių šviesių juostų per pečius ir skersai sparno.
Išsišėrę jaunikliai rudenį tampa gamtoje nebeatskiriami nuo suaugusių.

Balsas

Triukšminga. Veisimosi metu patinas šaukia "hu-hu-huuu", o patelė – "kuvik, kuvik…".
Giedriomis naktimis balsai girdimi nuo gruodžio mėnesio. Išvesti iš lizdo, bet dar maitinami jaunikliai beveik ištisai cypauja plonais balsais, panašiais į "psii-ip". Šeima su maitinamais jaunikliais labai triukšminga.