Buveinė

Žiemoja retuose miškuose ir atvirame kraštovaizdyje. Veisiasi retuose taigos miškuose.

Paplitimas ir gausa Lietuvoje

Aptinkama retai, todėl paplitimo dėsningumai neišryškėja.

Išvaizda, skiriamieji požymiai, elgesys, panašios rūšys

Mažesnė už naminę pelėdą ir dydžiu labai panaši į mažąjį apuoką. Apdaru ir elgesiu kiek panaši į vištvanagį. Žinoma, kad labai aršiai gina lizdą. Gali pulti žmogų ir sužeisti. Grobio (daugiausiai pelinių graužikų. bet esant maisto nepritekliui – ir kitų smulkių žinduolių, paukščių) tyko tupėdama stebėjimo poste. Tokiu postu pasirenka sausus medžius ir augančių medžių viršūnes. Aktyvi ir dieną.  
Būdingiausi požymiai – pelėdoms neįprastai ilga uodega. Apdare vyrauja balta, juoda ir pilka spalvos. Sparnai platūs ir trumpi. Galva didelė. Skrisdama tankiai plasnoja sparnais, o vėliau sklendžia.
Patelės ir patino išvaizda vienoda. Viršugalvis juosvas su smulkiomis baltomis dėmelėmis. Likusioji viršutinės pusės dalis tamsiai ruda su baltomis dėmelėmis ir didelėmis balsvomis dėmėmis pečių srityje. Žiūrint į paukštį iš nugaros sprande matomos dvi simetriškos šviesios nekontrastingos dėmės. Skruostai balti su plačiu juodu apvadu. Apatinė pusė balta, panašiai kaip suaugusio vištvanagio, ir išmarginta skersinėmis juostelėmis. Krūtinės viršuje raibumas mažiau ryškus. Rainelė ir snapas geltoni. Nagai juodi. 
Paukščiui skrendant iš arti iš apačios matyti, kad plasnojamosios, sparnų dengiamosios ir vairuojamosios plunksnos yra su neryškiais skersiniais dryželiais. Taigi iš apačios ši pelėda labai raiba.
Apdaras metams bėgant nesikeičia. Aktyvi daugiausiai naktį ir prietemoje. Minta smulkiais graužikais, vabzdžiais, o rečiau ir paukščiais. Lyčių pagal apdarą gamtoje atskirti neįmanoma.
Jaunikliai paukščiai, praradę pūkinio apdaro likučius (vėliausiai spalyje), labai panašūs į suaugusius, bet truputį blankesni, pilkesni. Jų skruostų "vainikai" pilkesni.

Balsas

Girdimas veisimosi vietose.