Buveinė

Uolėtos jūrų pakrantės. Klajonių ir žiemojimo metu aptinkamas įvairiuose vandenyse, bet daugiausiai jūrose.

Paplitimas ir gausa Lietuvoje

Matytas vos keletą kartų.

Išvaizda, skiriamieji požymiai, elgesys, panašios rūšys

Sidabrinio kiro ar nedidelės žąsies dydžio. Tai stambiausias plėšikas. Apdare vyrauja ruda spalva. Panašus į kirus ir nuo kai kurių jų rūšių sunkiai atskiriamas. Kūnas kompaktiškas. Didelė galva. Snapas santykinai ilgas ir stambus. Sparnai trumpi, platūs. Uodega trumpa – labai nedaug kyliška (vidurinės vairuojamosios plunksnos truputį ilgesnės už kraštines). Kojos tamsios.
Suaugęs veisimosi laikotarpiu dėmėtas, ypač sprandas, kaklas ir apatinė pusė. Stebint porą, patelę galima atskirti iš ryškesnio dėmėtumo.
Skrendančio sparnų viršuje ir apačioje matomos ryškios baltos dėmės didžiųjų plasnojamųjų plunksnų pamato srityje. Tai geriausias skiriamasis požymis nuo kitų plėšikų. Jis svarbus šios rūšies norint nesupainioti su kirais. Sklando daugiausiai iš visų plėšikų. Daug laiko praleidžia jūrose toli nuo kranto.
Jaunikliai panašūs į suaugusius, bet jie mažiau dėmėti, tamsesni. Taip pat skiriasi rusvu ar rusvai rudu atspalviu. Ypač jis ryškus apatinėje dalyje. Skirtingai nuo suaugusių, jauniklių apačia beveik visai nedėmėta arba šviesios dėmelės smulkios ir neryškios. 
Nuo jauniklių kirų skiriasi masyvesniu kūnu, platesniais sparnais (bent ties pamatu). Svarbiausi požymiai – tamsesnė sparnų apačia, baltos dėmės sparnų plaštakos srityje, tamsus vienspalvis antuodegis ir kt. (detaliau žr. kirų aprašus).
Nuo jauniklių bukauodegių plėšikų skiriasi dydžiu, vienspalviu tamsiu antuodegiu (bukauodegio plėšiko dryžuotas, išmargintas šviesiais ir tamsiais skersiniais dryžiais). Dažnai jauniklių didžiųjų plėšikų galva yra tamsesnė už kūną. Tuo tarpu jauniklių bukauodegių plėšikų ji niekuomet nebūna tamsesnė. Be to, jaunikliai didieji plėšikai turi po vieną baltą dėmę sparnų apačioje plaštakos srityje, o bukauodegiai plėšikai – po dvi.

Balsas

Girdimas tik veisimosi vietoje.