Buveinė

Perėjimo buveinė Lietuvoje – upių slėnių drėgnos pievos, ežerų salos. Traukimo ir klajonių metu sustoja smėlėtose ir dumblėtose vandens telkinių pakrantėse.

Paplitimas ir gausa Lietuvoje

Nepakankamai ištirta. Traukimo metu pajūryje, ypač Nemuno deltoje, įprastas ir vienas dažniausių tilvikų. Kitur apyretis. Gausiau aptinkamas vasaros antroje pusėje bei rudenį, t.y. rudeninio traukimo metu.

Išvaizda, skiriamieji požymiai, elgesys, panašios rūšys

Apytikriai varnėno dydžio. Traukimo metu dažniausiai laikosi būreliais ir skraido neaukštai virš žemės ar vandens. 
Veisimosi apdaru suaugęs paukštis nuo kitų panašių tilvikų skiriasi juoda dėme pilvo srityje. Rudai rusvos spalvos intensyvumas varijuoja. Lietuvoje perintys paukščiai, priklausantys schinzii porūšiui (aptinkamas, be to, Skandinavijos pietinėje dalyje ir Vakarų Europoje), turi gana nedaug rusvai rudos spalvos viršutinėje kūno dalyje. Tuo tarpu paukščių, priklausančių alpina porūšiui (peri šiaurinėje Fenoskandijoje, o per mūsų kraštą masiškai traukia), viršus daug rusvesnis. Pastarojo porūšio paukščių snapas esti kiek ilgesnis nei schinzii porūšio atstovų.
Patinėlio apdaras ryškesnis nei patelės. Stebint porą kartu tai galima nustatyti. Be to, patelės sprandas rusvas, o patinėlio šviesiai pilkas. 
Rudens apdaru suaugusio paukščio viršus ir krūtinės šonai vienodai pilki. Apačia balta. Matomi neryškūs šviesūs "antakiai". Šį apdarą masiškai įgauna rugsėjo ir spalio mėnesiais. K. Čepėno duomenimis, rugpjūčio mėnesį visi stebėti paukščiai tebeturėjo veisimosi apdarą. Tuo tarpu spalio mėnesį jį turėjo tik apie 20% individų.
Jaunikliai išvaizda panašūs į suaugusius veisimosi apdaru, tik neturi juodos pilvo dėmės. Vis dėlto jų kūno viršaus margumas dar ryškesnis dėl gausesnių baltų dėmelių. Apatinės pusės raštas varijuoja. Esti individų su beveik balta apačia, bet taip pat pasitaiko su juodomis dėmėmis pilvo ir krūtinės srityje.

Balsas

Šaukimo signalas – negarsi frazė "rrriit".