Aptikimas ir apažinimas gamtoje. Tai juodai-rudai-palšai kanapėta viršutine kūno dalimi ir dryžuotais plokščiais (padeda skverbtis per tankią augaliją) šonais perpus už kurapką mažesnis paukštis. Pagerklis ir krūtinė palši, o pilvas ir pauodegys balti, nedėmėti. Pakilus skristi (nors, kaip dauguma vandens vištelių, baidoma kyla nenoriai), į akis krinta ryškiai rudas sparnų viršus. Anot T. Ivanausko (1949) griežlė priklauso prie paukščių, kuriuos žmonės gerai žino iš balso, bet retai kada mato. Aktyviausia šaukia po pusiaunakčio, kuo pagrįsta šios rūšies apskaitų metodika (Raudonikis ir kiti 2006). Tačiau palygint neseniai paaiškėjo, kad šaukiančių patinų monitoringas neatspindi realaus "perinčių porų" skaičiaus ir pačių paukščių reprodukcinio statuso. Intensyvūs griežlių biologijos tyrimai Škotijoje, Prancūzijoje, Vokietijoje ir Anglijoje atskleidė sudėtingą, taip vadinamą, serijinės poligamijos sistemą.
Ji pagrįsta patinų ir patelių ryšiais su besikeičiančiais partneriais ir dviem vadomis gegužy-rugpjūty (Green et al 1997). Nereti patinų ir patelių persikraustymai tarp pirmos ir antros vadų vietų. Be to žinomi baidymo ir nepalankių klimatinių reiškinių iššaukti plataus masto persikraustymai (Green et al 1997, Koffijberg & van Dijk 2001). Visdėlto tikslesnės perinčių griežlių metodikos iki šiol nėra sugalvota.
Gyvenamoji aplinka. Mažiau nei kitos vandens vištelės priklauso nuo vandens. Ekologiškai pagal pirmines natūralias buveines yra tipiška pievų - o pagal paplitimą šiuo metu – atviro ar pusiau atviro agrokraštovaizdžio rūšis. Pirmenybę teikia drėgnoms (bet ne šlapioms), derlingoms pievoms, ypač užliejamoms (aliuvinėms) didesnių upių slėniuose. Vengia labai sausų pievų. Drėgnesnėse ar natūraliai derlingesnėse (žmogaus netręšiamose) pievose randa daugiau maisto – daugiausiai dirvos paviršiuje ir ant augalų gyvenančių vabzdžių (ypač vabalų), sausumos moliuskų, vorų, sliekų. Tačiau pagrindiniai reikalavimai gyvenamąjai aplinkai susiję su augalijos struktūra, nes daugelis griežlės maisto objektų yra plačiai paplitę , o griežlių maisto sudėtis atspindi vietinę bestuburių gyvūnų įvairovę (Green et al 1997, Shäffer 1999). Renkasi ne žemesnę nei 20 cm augaliją, kad galėtų pasislėpti. Todėl jai netinka ganyklos su trumpai nugraužta žole. Žolė taip pat neturi būti per daug tanki ir vėjo ar lietaus suvartyta, kad netrukdytų judėti. Su tokiomis kliūtimis griežlė susiduria tręšiamose kultūrinėse ar eilę metų neganomose ir nešienaujamose pievose. Šlapios kirtavietės, pelkių pakraščiai, salos vandens telkiniuose yra antraeilės buveinės. Pavienių krūmų, nendrių, kitų aukštastiebių žolių (nendrinio dryžučio, kiečių, dilgėlių, geltonųjų irisų ir kt.), nešienautų pievų kaimynystė ar intarpai yra vertingi buveinių elementai. Čia griežlės prisiglaudžia tik parskridę, kol žolė dar trumpa, šėrimosi (kai negali skraidyti) ir šienapjūtės metu. Pastaruoju atveju griežlėms tai pat praverčia bulvių, šakniavaisių ir grūdinių kultūrų laukų kaimynystė. Rudenį griežlių galima visur aptikti vietose labjau tinkančiose, anot T. Ivanausko (1949) putpelėms ir kurapkom: bulvių laukuose, žiemkenčiuose, rugienose, grikiuose. Žuvinte tuomet dažnai pakeliamos iš viksvynėlių, esančių tarp ar greta nendrynų (Lietuvos fauna 1990).
Sugrįžimas ir veisimasis. Vėlai, gegužės pradžioje, bet dabar matyt, kiek anksčiau. Pasirinkęs vietą skelbia užimtą teritoriją. Griežimas liaujasi iki liepos vidurio. Menkas lizdas įrengiamas ant žemės sausoje vietoje. Dėtis susideda iš 6-12 (dažniausiai 7-9) kiaušinių. Jei yra galimybe deda antra ar pakartotines dėtis. Todėl veisimosi laikotarpis užsitęsia. Iš Lietuvoje išskrenda spalio mėn. antroje pusėje.
Gausumas, pokyčiai ir juos sąlygojančios priežastys. Perinčios populiacijos dydis 25000-30000 griežiančių patinų (Kurlavičius, Raudonikis 2001). Lietuvoje paplitusi gana tolygiai nors ir ne visur vienodai tankiai. 1970-1990 metais dėl intensyvaus mechanizuoto žemės ūkio, gausiai naudojamų mineralinių trašų ir pievų sausinimo populiacija mažėjo (Lietuvos Perinčių Paukščių Atlasas 2006). Nusausintose pievas anksčiau šienaujama todėl griežlėms lieka mažiau laiko išsiperėti jauniklius, arba šie nespėja pakankamai paaugti, kad galėtų greitai judėti tankioje žolėje ir pabėgti nuo aretėjančios šienapjovės. Traktorinės šienapjovės juda sparčiau nei arklinės ar dalgiais šienaujantys žmonės, todel padidėjo paukščių žuvimo tikimybė. Be to, skirtingai nei praeityje, mechanizuota šienapjūtė vienu metu vyksta dideliuose plotuose, dėl ko paukščiams sumažėja vietų kur jie galėtų parsikelti arba spėti išauginti ne tik antrų bet ir pirmų vadų jauniklius. Nuo 1990 metų sustojus pievų ir laukų sausinimui, sumažėjus žemės ūkio intensyvumui griežlių Lietuvoje 30-49 % pagausėjo (BirdLife International 2004). Be to, daugėja žmonių atsisakančių galvijų auginimo mainais į už tai jiems išmokamas kompensacijas.. Todėl jie vėlai nušienauja savo pievas. Rūšies apsaugai trukdo ir faktas kad visame jos areale nepakankamai ištirtas veisimosi sėkmingumas.
Išskirti svarbiausias jų perėjimo vietas yra sudėtinga.
Naudota literatūra:
BirdLife International. 2004. Birds in Europe: population estimates, trends nd coservation status, Cambridge, UK: Birdlife International (BirdLife International series No. 10).
Green, R. E., Rocamora, G. & Schäfter N. 1997. Populations ecology and threats to the Corncrake Crex Crex in Europe. Vogelwelt. 118: 117-134.
Ivanauskas, T. 1949. Lietuvos paukščiai. II. Vilnius, Valstybinė enciklopedijų, žodynų ir mokslo literetūros leidykla.
Koffijberg, K & van Dijk, A.J. 2001. Influx van Kwartelkoningen Crex crex in Nederland in 1998. Limosa 74: 147-159.
Lietuvos fauna. Paukščiai 1. 1990. Sud.: Logminas, V. Vilnius, Vilnius, Mokslas 1990.
Shäffer, N. 1999. Habitatwahl un Partnerschaftssystem von Tülpferalle Porzana porzana und Wachtelkönig Crex crex.
Lietuvos Perinčių Paukščių Atlasas 2006. Sud.: Kurlavičius, P. Kaunas: Lututė, 2006.
Raudonikis, R., Stanevičius V., Brazaitis G., Sorokaite J., Treinys R., Dagys, M., Dementavičius D. 2006. Europos bendrijos svarbos gyvūnų rūšių monitoringo metodikos. Paukščiai. Vilnius, Valstybės saugomų teritorijų tarnyba, Vilniaus Universiteto ekologijos institutas.
