Buveinė

Vidutinėse platumose veisiasi nuošaliuose miškuose prie didelių aukštapelkių, pievų, dažniausiai toli nuo žmonių apgyventų vietų. Kitur mėgsta perėti kalnuotose vietovėse. Migruojantis ir žiemojantis aptinkamas įvairiose vietose.

Paplitimas ir gausa Lietuvoje

Aptinkamas visoje šalyje. Veisimosi metu aptinkami dažniausiai nesubrendę individai. Apskritai retas.

Išvaizda, skiriamieji požymiai, elgesys, panašios rūšys

Vienas didžiausių šalyje vanaginių paukščių. Išskėstų sparnų tarpugalis beveik du kartus didesnis nei paprastojo suopio. Sklandydamas juos laiko gerokai pakeltus (būdingas rūšies požymis). Kūno viršutinė pusė tamsiai ruda, o apatinė kiek šviesesnė. Kaip ir daugelis erelių, skraidydamas didžiąsias plasnojamąsias plunksnas laiko išskėstas. Nuo kitų stambių erelių skiriasi siauresniais sparnais ir ilgesne uodega bei balsvu jos pamatu. Sparnų mostai gilūs (gilesni nei jūrinio erelio). Po 6–7 mostų (daug greičiau nei jūrinis erelis) paprastai 1–2 sekundes sklendžia. Sklando gerokai pakeltais sparnais.
Skrendantį suaugusį paukštį apžiūrint detaliai galima matyti, kad apačios sparnų apačios dengiamosios plunksnos yra tamsesnės nei plasnojamosios. Viršutinėje dalyje dalis sparnų dengiamųjų  plunksnų bei viršugalvio ir kaklo plunksnos yra šviesesnės ir turi tamsiai gelsvą (aukso) atspalvį. 
Jaunus paukščius palyginti nesunku atskirti nuo suaugusių iš jų baltos uodegos su juoda juosta gale ir baltų dėmių sparnuose dilbio-plaštakos srityje. Šio požymio kai kurie paukščiai gali neturėti. Suaugusių paukščių požymiai galutinai įgyjami 6 metais. Retai, tačiau kai kada suaugę individai gali turėti kai kurių jauniems paukščiams būdingų požymių.

Balsas

Girdimas beveik tik veisimosi metu. Vienas iš balsų yra panašus į paprastojo suopio.