Buveinė

Peri mišriuose ir lapuočių miškuose. Mėgsta pamiškes, vietas prie aikščių, pievų, pelkučių, plynų kirtaviečių.

Paplitimas ir gausa Lietuvoje

Paplitęs visame krašte, bet gausiausiai aptinkamas Vidurio Lietuvos miškuose.

Išvaizda, skiriamieji požymiai, elgesys, panašios rūšys

Paprastojo suopio dydžio ir į jį panašus. Apdare vyrauja pilkai ruda spalva, bet pasitaiko (rečiau nei tarp paprastųjų suopių) ir tamsesnių individų. Vaškinė ir kojų pirštai geltoni. Pastaibis plunksnuotas. Sparnai santykinai ilgi. Skrisdamas ir ypač sklandydamas didžiąsias plasnojamąsias plunksnas laiko išskėtęs, todėl jos matomos lyg išskėstos rankos pirštai (tai nebūdinga suopiams). Sklandydamas sparnus laiko horizontaliai ar kiek palenkęs žemyn, o sklęsdamas plaštakas palenkia žemyn. Labai sunkiai atskiriamas nuo didžiojo erelio rėksnio.
Skrendantis paukštis iš apačios iš toliau atrodo vienodai juodas, tačiau apžiūrint detaliau matyti, kad sparnų dengiamosios plunksnos yra šviesesnės nei juodos plasnojamosios (priešingai – didžiojo erelio rėksnio dengiamosios plunksnos esti tamsesnės). Panašiai kaip paprastasis suopis daug laiko praleidžia tupėdamas įvairiose vietose (ypač medžiuose, ant stulpų) ir stebėdamas pelinius graužikus, varliagyvius, kuriais maitinasi.     
Nuo didžiojo erelio rėksnio skrendantis lengviausiai atskiriamas iš gelsvai rudų viršugalvio, sprando, kaklo, sparnų viršutinių mažųjų ir vidutiniųjų dengiamųjų plunksnų (kurios sudaro ryškų kontrastą su juodomis plasnojamosiomis plunksnomis) ir šviesios dėmės dilbio-plaštakos srityje (didžiųjų plasnojamųjų plunksnų pamatai esti balsvi). Suprantama, šie požymiai pastebimi tik paukščiui sklandant ir vartantis. Apatinėje pusėje šie požymiai taip pat matomi, nors nėra tokie ryškūs. 
Jaunikliai labai panašūs į suaugusius. Skiriasi šviesiai ruda dėme pakaušyje ir šviesiomis juostelėmis išilgai sparnų.

Balsas

Veisimosi laikotarpiu, ypač tuoktuvių ir teritorijos demonstravimo metu, girdimas neretai. Nemažais laiko tarpais kartojama frazė "kjiūūk, kjiūūk…".