Buveinė

Lietuvoje traukimo metu – vandens telkinių atviros smėlingos ir dumblingos seklumos. Skirtingai nei dirvinis sėjikas, beveik niekad neaptinkamas dirbamuose laukuose. Perėjimo metu – šiaurinė tundra.

Paplitimas ir gausa Lietuvoje

Kiek dažnesnis pajūryje, bet tinkamose buveinėse pavieniui ar mažomis grupėmis aptinkamas visur. Negausus.

Išvaizda, skiriamieji požymiai, elgesys, panašios rūšys

Vienas iš stambesnių tilvikinių paukščių – truputį didesnis už pempę. Kūno forma ir elgesiu panašus į dirvinį sėjiką. Viršutinė pusė juosva, išmarginta baltomis dėmėmis, formuojančiomis skersinį raštą. Galvos apačia, kaklas, krūtinė ir dalis pilvo juodos spalvos. Kita galvos šonų dalis, kaklo ir krūtinės šonai balti.  
Suaugusio patino galvos, kaklo, krūtinės ir pilvo juoda spalva ištisinė, o tuo tarpu patelės apdare ji daug kur pertraukiama baltų neryškių dėmelių ir apskritai turi pilkesnį atspalvį.
Skrendantys labai panašūs į dirvinius sėjikus. Nuo jų skiriasi juodomis pažasties plunksnomis (nors sparnų apačia balta, kaip ir dirvinių sėjikų) ir ryškesne balta juosta išilgai sparno. Tuo tarpu dirvinių sėjikų pažasties plunksnos baltos. Be to, neturi dirviniams sėjikams būdingos aukso spalvos viršutinėje kūno dalyje.
Rudeninis šėrimasis prasideda rugpjūčio pabaigoje ar rugsėjo mėnesį, todėl mūsų krašte galima aptikti paukščių, pradedančių įgauti žiemos apdarą ar net jį įgavusių. Žiemos apdaru jų apačia balsva, o viršus pilkas, išmargintas įvairiomis balsvomis dėmelėmis.
Jaunikliai išvaizda panašūs į suaugusius žiemos apdaru, tik tamsesni. 
Pirmamečiai paukščiai turi panašų į suaugusių žiemos apdarą.

Balsas

Primena fleitos garsus. Vyrauja šaukiniai "tiuliii", "tiivliii", "tiiuuu" ir pan. Šaukiamajame balse vyrauja triskiemeniai švilpčiojimai, primenantys frazę "pii-juu-yy". Patinėlis tuoktuvių metu skraido drugeliams būdingu polėkiu (skrisdamas blaškosi, skrenda ne tiesiai, keičia plasnojimo ritmą) ir šaukia balsu, primenančiu frazę "pliu-yy-juu".