Globaliai nykstanti, EB Paukščių direktyvos I sarašo rūšis, įtraukta į LRK.
Aptikimas ir apažinimas gamtoje. Mažiausia iš nardančių ančių Lietuvoje. Būdingas tamsus siluetas. Žvelgiant iš toli apniukusią dieną ar prieš saulę, net ir patyrusiam stebėtojui gali kilti galvosakis: kuoduotoji antis ar rudė, o gal rudagalvė antis?  Patariame sutelkti demesį į paukščio kūno užpakalinę dalį, pauodegį. Gal švystels ryškiai baltas pauodegys. Kitos antys jo neturi. Dar sunkiau nuo kuoduotosios anties  rudė skiriama skrydžio metu: abiejų rūšių balti sparnų veidrodėliai, boluoja pilvai. Iš arčiau ir geromis apšvietimo sąlygomis, rudės vaizdas stebėtojui, pripratusiam prie įprastų Lietuvoje kuoduotosios ir rudagalvės siluetų ir spalvų, kelia mintį, jog čia kažkas ne taip: rusvesnė nei kuoduotoji antis, lieknesnė ir tamsesnė nei rudagalvė antis. Dėmesį atkreipia šviesios akys. Su pastaruoju bruožu susijęs rūšies pavadinimas kai kuriose kalbose. Pamačius porelę, daug kam krinta į akis palyginti nedidelis, lyginant su kitomis nardančiomis antimis, skirtumas tarp patino ir patelės netgi kai jie yra su tuoktuviniais  apdarais. Turi savybę nepapulti į  akis stebėtojams. Ten kur dideli viršvandeninės augalijos masyvai išvarstyti atviro vandens takų ir pribarstyti vandens akių – vienas iš rūšies mėgiamų buveinių bruožų – gali išlikti nepastebėta. Todėl vykdant apskaitą nereikia pamiršti patikrinti tokių užkaborių. O gal išvysi porelę, ramiai besitvarkančią plunksnas augalijos pakraštyje, ar vienišą gaigalą, lūkuriuojantį, kažkur netoli ant kiaušinių tupinčios patelės. Kita vertus gana energinga tuoktuvių metu. Vieną patelę dažnai sekioja keli gaigalai. Vejojama patelė šiuo metu neįprastai triukšminga. Jos balsas panašus į kuoduotosios anties: err, err, err ..., tik kiek aukštesnis. Taigi gegužės trečia  – birželio antra dekada  yra tinkamiausias laikas rudės apskaitoms (Raudonikis ir kit. 2006)
Gyvenamoji aplinka. Tai stepių ir miškastepių, pusdykumių  rūšis. Veisimosi metu  jos gyvenimas bėga eutrofinių ežerų bepradedančiose užpelkėti  viršvandeninės augalijos zonose. Rudės perėjimo vietų aparašymui paprastai naudojamasi bendra – daugiau makrobuveinių (macrohabitat) nei microbuveinių (microhabitat) terminais. Tai susije su mažu lizdų skaičiumi, kas trukdo gyvenamąją vietą aprašyti detaliau – lizdo vietos (nest-site) lygmenyje. Rūšis retai peri krante, lizdai dažniausiai sukami ant augalijos salaužų vandenyje, vandens apsuptų kupstų, plūduriuojančių (kinys) ir mineralinio grunto salelių. Būtina sąlyga – laisvas priėjimas prie vandens . Rudės  labjau nei kitos Europos nardančių ančių (Aythya) rūšys toleruoja vešlią plūduriuojančią, panirusią ir viršvandeninę seklių vandenų augaliją. Jų perėjimo vietomis yra  tankūs užpelkėję nendrynai, turintys nedidelių vandens akių, viksvų ar nendrių juosiami žuvų tvenkiniai, siauri, lėtai tekantys pelkėtais krantais kanalai ir pan.( Bankovic 1997, Cramp 1980 ) Tuo ji labai skiriasi nuo kitų – paprastai atvirame vandenyje būnančių (kai ne lizde) -  nardančių  ančių rūšių. Polinkiu praleisti daug laiko augalijos priedangoje pralenkia net kai kurias upinių (Anas genties) antis ir tuo primena mažojo  krago ir mažesnių Podiceps genties kragų įpročius (Cramp 1980).  Lietuvoje, Žuvinto ežere rudės  anot T. Zubavičiaus (1954), perėjo ant klampių mažų kinių, apaugusių pernykštėmis viksvomis. Obelijojos ežere rudės dažniau nei kitur buvo sutinkamos tose pakrantės augalijos juostos dalyse, kur augo šlapi, su vandeniu besiribojantys viksvynai. Jos čia taip pat perėjo vandeningoje Obelytės viksvų kupstų žemapelkėje, prigludusioje prie šio ežero šiaurinio galo, dažnai rudagalvių kirų kolonijoje.  Metelio ežere rudžių poros telkėsi prie nendrynų stambesnių masyvų. Tačiau atidesnis augalijos struktūros vertinimas atskleisdavo jog ir šiose vietose būtinai pasitaikydavo apsemtų viksvų ar viksvų kupstų intarpų. Dažnai jie būdavo nendrių užstoti nuo pašalinio žvilgsnio, tačiau į juos vesdavo atviro vandens takeliai. Jais antys galėdavo išvesti išsiritusius jauniklius (Stanevičius, Švažas 1997). Devintame dešimtmetyje Obelijos ežere patelės su jaunikliais telkėsi savotiškame "ančių vadų darželyje" – sekliame, nuo vėjų užstotame pietiniame gale, išilgai alijošinių aštrių  "pievelių". Čia jos maitinosi kartu su skaitlingomis rudagalvių ir didžiųjų ančių vadomis plaukiodamos tarp gausiai vandens paviršių nuklojusių plūduriuojančių plūdžių, vandens lelijų lapų,  sėklas kėliančių  plūduriuojančių ir blizgialapių plūdžių varpučių. 
Gausumas, pokyčiai ir juos sąlygojančios priežastys. Rudės vaizdas sukelia euforiją tiek mėgėjui tiek profesionalui. Dabar sunku patikėti, jog dar iki praėjusio amžiaus pirmame ketvirtyje tai buvo viena gausiausiu ančių rūšių didelėje savo arealo dalyje (European action plan for eight priority bird species 2001).
Dabar Lietuvoje retas kas gali išgyventi šį malonumą.Tai labai reta rūšis. Manoma, jog dabar nacionalinę populiaciją sudaro 10-30 perinčių porų, populiacija mažėja (Kurlavičius, Raudonikis 2001). Beveik visa informacija, kurią mes šiuo metu turime, yra surinkta keliuose pietvakarių Lietuvos ežeruose: Žuvinte, Žaltytyje Metelyje ir Obelijoje. Deja, ją skaitant, smalsumas persipina su nostalgija.  Profesorius Tadas Ivanauskas (1959) rašo: "Daugybė rudžių buvo aptinkama Žuvinto ežere. Jos čia perėjo, kadangi rasdavau įvairaus amžiaus jauniklius". Tačiau pastaraisiais metais tapo šiame ežere retesnėmis, ir dabar peri ne mažiau 6-10 porų kasmet." Valius (1960) nurodo kad Žuvinte peri 10-15 porų rudžių. Vėliau šis autorius (1980) Žuvinto populiaciją jau vertina (mums žinoma, kad atsižvelgdamas į V. Nedzinsko asm. pranešimus) 20-30 porų . Tačiau tai buvo Žuvinto aukso amžius, o dabartinė tikrovė skaudžiai skiriasi nuo nuo tų jo dienų, kai ežeras knibždėte knibždėjo įvairių rūšių vandens paukščiais. Rudė devintame praėjusio amžiaus dešimtmetyje jau nebeperėjo (Nedzinskas, Paltanavičius, Pranaitis 1985, Pranaitis 1992). Simboliška - rūšies likimas buvo tarsi artėjančių "paukščių ežero" negandų ženklas. Kelios poros rudžių perėjo ir Žaltyčio ežero šiauriniame   gale (Muraška ir Zubavičius 1959). Tačiau  1984-1986 metais rudžių Žaltytyje jau nerasta (Stanevičius 1992, Stanevičius Švažas 1997) ir vėliau  čia niekas jų taip pat jau nebepastebėjo. Galima spręsti, jog jos liovėsi perėti  gerokai anksčiau, nes skaitlingų  1961-1979 metais vykdytų faunistinių stebėjimų dienoraštinėje medžiagoje (Valius 1980, 1990) niekur net neužsimena apie šią rūšį šiame ežere. Tuo tarpu tie patys užrašai iš to paties laikotarpio apie Metelio ir Obelijos ežerus mirga pastabomis apie šios rūšies pastebėjomo faktus. Tai pakankama  priežastis suabejoti vėlesnėmis Valiaus (1968),  Kalindrienės ir Valiaus (1977) nuorodomis, jog Žaltyje peri kelios poros rudžių. Tai galėjo būti senų, XX a. vidurį siekiančių faktų pakartojimas. Septintame-aštuntame dešimtmečiuose Metelyje ir Obelijoje perejo iki 9 porų kiekviename iš šių ežerų. Vėliau populiacijos mažėjo: šiuo metu peri pavienės poros Obelijos ir nedaugiau kelių porų Metelio ežeruose.  Rudė perėjo mažame eutrofiniame  Urkio ežere Rytų Lietuvoje iki šis neužaugo nendrėmis ir krūmais (Sinkevičius 1984).  Kretuono ežero saloje rudė pirmą kartą pradėjo perėti 1974 m., perėjo ir 1970 m. (Logminas, Petraitis 1974). Tačiau Budrys ir Sinkevičius (1983) jau nenurodo, jog ši rūšis peri Kretuone. Nėra rudės ir paukščių faunos pokyčių 1970-1979 m. apžvalgoje,  padarytoje remiantis 1970, 1982-1984 ir 1976-1979 stebėjimų duomenimis (Budrys,  Kretavičiūtė (1992). Mačikūnas (asm. pranešimas) nurodė, jog kelios rudžių poros perėjo 1991 ir 1997 m. Kauno Mariose.
Rudžių, perinčių Lietuvoje, skaičiaus mažėjimas atitinka bendrą  rūšies europinės populiacijos mažėjimo trendą. Ne visada paprasta išskirti to priežastis - kiek tai yra bendrų tendencijų atspindys ir kiek lemia vietinių sąlygų pokyčiai atskirose arealo taškuose? Lietuva yra rudės arealo šiauriniame pakraštyje. Kaip žinoma, populiacijų periferijoje bendri jų gausos pokyčiai paprastai pasireiškia pirmiausiai. Jeigu nekyla klausimų, kodėl nebeperi rudės, ten, kur akivaizdžiai degradavo jų buveinės (pvz., Kretuono ežero saloje, Urkio ežere) tai sunku atsakyti, kodėl jų mažėja Metelio ir Obelijos ežeruose.  Žaltytyje ir Žuvinte rudės populiacijų sunykimas vyko paraleliai katastrofiškai mažėjant ir įprastų vandens paukščių populiacijoms ir nelizdinėms sankaupoms. Nustatyti pokyčių priežastis ir parinkti apsaugos ir valdymo priemones trukdo ir tai, jog rudės perėjimo aplinka lizdo vietos ar microbuveinių (microhabitat), lygmenyje  iki šiol gana silpnai detalizuota. Ypač skirtingose  rūšies arealo vietose. Nuorodos jog pagrindinė šios rūšies skaitlingumo mažėjimo priežastis yra jų buveinių nusausinimas (Bankovic 1997) nepaaiškino šios rūšies gausumo pokyčių Lietuvoje. Čia realiausia priežastimi yra augalijos sukcesija (salų, pelkių, ir mažų vandens telkinių užaugimas sumedėjusia augalija lydimas šlapių buveinių sausėjimo) bei ežerų  hipertrofizacija, veikiančia mitybinę bazę. Įdomu, jog žuvininkystės tvenkinių tinklo sukūrimas nesąlygojo populiacijos suklestėjimo Lietuvoje. Nors kitur žuvų tvenkiniai yra gana svarbi  yra svarbi rudžių perėjimo vieta.
Migracijos ir  veisimasis. Tikriausiai su pietietiška kilme susijęs ir palyginti vėlyvas šios rūšies sugrįžimas pavasarį į Lietuvą. Ji parskrenda  vėliau nei upinės ar kitos nardančios ančių rūšys. Pirmosios rudės pastebimos balandžio pabaigoje. Sugrįžusios  ilgai nekrauna lizdų. Septintame-devintame XX a. dešimtmetyje visą gegužės mėnesį Obelijos ir Metelio ežero pakraščiuose būdavo įprastos pavienės, poromis ar grupelėmis rudės (Valius 1980, Stanevičius Švažas 1997). Ežeruose jau kyla žalios šiemečių nendrių ietelės (nors dar visur  tvieskia pernykščių nendrynų ir švendrynų geltonis), o laukus ir miškus jau seniai seniai užliejo žaluma. Užpelkėjusių ežerų įlankose  ar smaigaliuose grupelės šių ančių brežia pusračius ore, visa kompanija (patelė ir 2-3 patinai) triukšmingai šlepteli į  vandenį, po kiek laiko vėl pakyla ... girdėti patelės Dar tik vyksta aktyvūs rudžių vestuviniai žaidimai. Birželio pradžioje jau pasirodo pavieniai patinai – reiškia patelės jau pilnai sukomplektavo savo 7 – 10 gelsvų kiaušinių dėtis ir pradėjo perėti.  Pirmi kiaušiniai į lizdus dažniausiai dedami gegužės viduryje - birželio pradžioje ar net jo viduryje (Valius 1980).

Naudota literatūra:
Bankovics A. 1997. Ferruginous Duck. In: The EBCC Atlas of European Breeding Birds. London: T &AD Poyser: 106-107.
Budrys R., Sinkevičius S. 1983. Vlijanie koloniji ozernych čajek na  vybor miesto gniezdovanija vodoplavajuščimi pticami i kulikami. Tezisy 9 Pribaltijskoj konferemciji:63-64 (rusų k.).
Budrys R.,  Kretavičiūtė D.1992. Quantitative changes of Anseriformes and Charadriformes in one  island of lake Kretuonas (East Lithuania) in 1970-1979. Acta Ornithologica  Lituanica. 5-6: 57-58. 
Cramp S. (ed.). 1980. The birds of Western Palearktic. II.
European action plan for eight priority bird species. Editors: Shaffer, N and Gallo-Orsi U. 2001. Luxembourg: Office for official publications of the European communities.Http://www.ec.europa.eu/environment/nature/directive/birdactionplan/action_intro.pdf 
Ivanauskas T. 1959. Lietuvos paukščiai. II. Valstybinės, politinės ir mokslinės literatūros leidykla. Vilnius.
Kalindrienė E., Valius M. 1977. Ecologija ptic ozera Žaltytis. Ekologija ptic Litovskoi SSR. I. Materialy ornitologičeskich issledovanii v Litve: 56-64 (rusų k.)
Kurlavičius P., Raudonikis L. 2001. Lietuvos paukščių vietinių perinčių populiacijų gausa 1999-2001 metais. Lietuvos ornitofaunistinė komisija, CICONIA 9: 92-97.
Logminas V., Petraitis A. 1974. Paukščiai. Kretuonas: 68-99. 
Muraška J. ir Zubavičius T. 1959. Žaltytis. Mūsų girios. 7(132): 33-36. 
Raudonikis L., Stanevičius V., Brazaitis G., Sorokaitė J., Treinys R., Dagys M., Dementavičius D. 2006. Europos bendrijos svarbos Gyvūnų rūšių monitoringo metodikos. Paukščiai. Leidykla-spaustuvė Petro ofsetas. Vilnius.
Nedzinskas V., Paltanavičius S., Pranaitis A.1985.  Perintys Žuvinto paukščiai. Mūsų gamta. Nr 4: 11-12
Pranaitis A. 1992. Avifauna of Žuvintas Nature Reserve. Acta Ornithologica Lituanica. 5-6: 64-71.
Sinkevičius S. 1984.  Urkio rezervatas. Mūsų gamta. Nr 10: 12-13.
Stanevičius V.1992. Čislennost, struktura i ptrostranstvennoje raspredelenie  ornitokompleksov ozer južnoj Litvy. Dissertacija na soiskanie učionoi stepeni kandidata biologičeskich nauk. Moskva (rusų k.).
Stanevičius V., Švažas S. 1997. Historical, ecological and sociodemographic aspects of the status of Feruginous Duck population in Lithuania. Acta Zoologica Lituanica. 6: 79-89.
Valius M. 1960. Lietuvos vandens ir pelkių paukščiai. Valstybinės, politinės ir mokslinės literatūros leidykla. Vilnius.
Valius M (red.). 1980. Lietuvos TSR vandenų paukščiai ir jų ekologija. Raidė. Vilnius.
Valius M. 1990. Gamtininko dienoraštis (1940-1990). Raidė. Vilnius.
Valius M., Muraška J., Skuodis V. 1968. Vodoplavajuščie ozera Žuvintas. Zapoviednik Žuvintas: 337-377 (rusų k.).