Buveinė

Atviros pelkės, pievos, ganyklos ir kitoks atviras ir pusiau atviras kraštovaizdis.

Paplitimas ir gausa Lietuvoje

Aptinkama įvairiose šalies vietose. Manoma, kad paplitimas ištirtas nepakankamai. Reta, bet vietomis tinkamose buveinėse gali būti įprasta.

Išvaizda, skiriamieji požymiai, elgesys, panašios rūšys

Gerokai mažesnė už naminę pelėdą, bet truputį didesnė už mažąjį apuoką. Apdaras margas. Viršutinė pusė tamsiai ruda, išmarginta gelsvomis dėmėmis. Galva santykinai nedidelė, apvali. Apatinė pusė gelsva ar balsva su tamsiai rudais išilginiais brūkšneliais. "Auselės" labai mažos – dažniausiai pastebimos tik iš labai arti. Rainelės geltonos. Skruostų "vainikai" pilkai gelsvi – tamsoki. Sparnai ilgi ir siauri. Skrydis lėtas, banguotas. Sparnais plasnoja pastebimai lėčiau nei naminė pelėda, bet panašiu tankumu kaip mažasis apuokas.
Nuo panašiausio mažojo apuoko skiriasi trumpomis "auselėmis", didesniu kontrastu tarp tamsios krūtinės ir šviesaus pilvo, geltonų akių, tuo, kad aplink akis yra didesnės juodos dėmės (ypač akių šonuose) ir iš krūtinės išilginio rašto (mažojo apuoko iš arti matomas ir skersinis smulkus raštas). Išilginės tamsios dėmės – brūkšneliai platesni krūtinėje ir daug siauresni pilvo srityje. Taip pat balinės pelėdos sparnų galai juodesni nei mažojo apuoko (pastebima iš viršaus ir iš apačios).
Patinai panašūs į pateles, tik šios truputį didesnės. Jų apdare taip pat esti daugiau šviesių spalvų. Taip galima atskirti abu paukščius stebint kartu.
Jaunikliai ankstyvą rudenį ir vėliau gamtoje sunkiai beatskiriami nuo suaugusių.
Aktyvi vos nusileidus saulei, o kai kada ir dieną. Peri ant žemės duobutėje. Minta daugiausiai smulkiais žinduoliais. Žiemą gali maitintis ir paukščiais. Skraido banguotu skrydžiu – kiek siūbuodama. Pavasarį vyksta tuoktuvių skraidymai. Jų metu kartais girdimi sparnų mušimo vienas į kitą garsai (elgesys būdingas mažiesiems apuokams).

Balsas

Nelabai balsinga. Ūbauja skraidydama (dažnai aukštai) greitai 6–20 kartų kartodama "uh-uh". Balsas girdimas toli (iki 1 km).