Aptikimas ir apažinimas gamtoje. Ne ką didesnis už varnėną, kuklių tamsių  iš viršaus kiek pilkai žalsvų spalvų, paukštis. Nuo į ją panašios švygždos skiriasi baltų dėmelių pritaškytu priekiu.  Dažniausiai   stebėtojui ji pasirodys juoda, nes retai pasitaiko galimybė švygžda apžiūrinėti neužšešėlintoje vietoje.  Būdinga trūkčiojanti, linksint galva, eisena. Tokia pat maniera ir plauko. Gali net nardyti. Dėl slapto gyvenimo būdo klampių vietų augalijos priedangoje  ir vengimo kilti net profesionaliam stebėtojui ją   retai pasiseka išvysti. Daug lengviau aptikti pagal balsą - veisimosi sezono metu išsiduoda energingais,  trumpais švilpčiojimais. Šis garsas lengvai pamėgdžiojamas ir todėl nesunku apmokyti  stebėtoją. Girdimas dažniausiai tamsoje, suteikia ramiai pavasario nakčiai, ypač mėnesienos užlietai, nepakartojamo  žavesio ir egzotikos. Švygždą išgirsti galima daug kur  , bet kad įsitikintume ar tikrai ji ten peri  reikia laikytis  šios rūšies apskaitų metodikos: apskaitos vykdomos  balandžio trečią-gegužės antrą dekadomis, jau po saulėlydžio ir  trunka iki nakties antros valandos. Tačiau šalies šaurės rytuose ar kitose reguliariai užliejamose, ilgai nenuslūgstančio potvynion vietose   apskaita vykdoma gegužės 1- birželio 1 dekadomis (Raudonikis ir kiti 2006). Konkretesnės apskaitų datos koreguotinos atsižvelgiant į hidrologinio režimo skirtumus tarp atskirų vietų ir atskirų sezonų tose pačiose vietose. Apskaitas apsunkina ir faktas, jog susiporavę švygždos liaujasi arba labai neintensyviai švilpauja. Todėl sėkmingai susiporavę patinai gali švilpauti tik trumpą laiko tarpą, ir atvirkščiai – ilgas švilpavimas gali reikšti, jog patinas nesėkmingai stengiasi privilioti patelę..   Be to švilpauti gali ir laikinai migracijos metu apsistoję paukščiai. Nežiūrint to, švilpaujančių patinų apskaita yra vienintelis realus populiacijos įvertinimo būdas (www.jncc.gov.uk/pdf/spotted_crakes.pdf.) Gali toleruoti medžių ir krūmų kaimynystę, bet vengia jų priedangos.

Gyvenamoji aplinka. Renkasi atviras šlapias vietas – užliejamas paupių ir paežerių pievas, viksvų žemapelkes,  tarpines pelkes, didelių raistų pakraščius, išeksploatuotus durpynus, per pelkes iškastų kanalų pakraščius rečiau aukštapelkes. Įsikuria netgi prie užpelkėjusių, plokščiais, klampiais krantais miestų tvenkinių. Švygždos gyvenamoje aplinkoje aplinkoje be viksvų neretai sutinkami asiūkliai, žinginiai, puplaiškiai. Veisimosi metu neįsikuria grynuose nendrynuose. Gali toleruoti medžių ir krūmų kaimynystę, bet vengia jų priedangos (Cramp et al 1994). Vasaros pabaigoje, rudens pradžioje švygždų pagausėja ir jos sutinkamos didesniame  tame tarpe ir sausesnių vietų skaičiuje nei veisimosi laikotarpiu (Ivanauskas 1949). Maiste daug moliuskų, uodų ir laumžirgių lervų, ant plūduriuojančių vandens augalų lapų gyvenančių Donacia vabalų

Sugrįžimas ir  veisimasis. 1976-1981 m. sugrįžimo  į Žuvinto rezervatą datos išsibarsto po visą balandžio mėn (Stanevičius 1983). Šiuo metu, daugėjant šiltų pavasarių, jos gali būti ir ankstyvesnės. Taip pat gali būti, kad švygždos greičiau pasirodo pajūryje, kadangi ten ankstyvesni pavasario fenologiniai reiškiniai. Migracijos metu švygždų labai pagausėja ir tai krenta į akis – didelėse  tipiškose švygždų buveinėse rami naktis tiesiog prisipildo jų švilpčiojimo. Ten, kur pavasarį ilgiau nenuslūgsta potvynių vanduo (žemiau 10-30 cm ), perėjimo vietose įsikuria vėliau.  Tačiau  palieka  vietas, kurias per "apsirinkimą"  buvo pasirinkusi  veisimosi sezono pradžioje, bet jos per greitai išdžiūvo.  Lizdą dažnai krauna kupste, šlapioje vietoje (kartais iki jo reikia priplaukti (Ivanauskas 1949). Dėtyje yra 9-12 kiaušinių. Sunku pasakyti kada Lietuvą palieka vietinės populiacijos, kada praskrenda šiauriau nuo mūsų krašto perėję individai. Šiaip švygždų pas mus beveik nebelieka spalio mėnesį.

Gausumas, pokyčiai ir juos sąlygojančios priežastys. Dabar Lietuvoje peri 1000-1500 porų  švygždų (Kurlavičius, Raudonikis 2001). Plačiai, tačiau netolygiai paplitusi  (Lietuvos perinčių paukščių atlasas, 2006) Ši rūšis gana reikli gyvenamąjai aplinkai (Koskimies, Dvorak 1997). Pasitraukia iš teritorijų, kuriose liaujamasi ganyti ir šienauti. Todėl šešto dešimtmečio pabaigoje-septinto dešimtmečio pradžioje, sukūrus produktyvias kultūrines pievas,  grėsme šios rūšies populiacijai Lietuvoje tapo drėgnų ar šlapių perėjimo vietų užaugimas aukšta žole ir sumedėjusia augalija. Taip pat, galime neklysdami daryti prielaidą, jog rūšis neigiamai sureagavo į   melioracijos bumą 60-siais ir vėlesniais metais nusiaubusį drėgnų ir šlapių vietų ekosistemas  Lietuvoje. Tuo metu sunaikinta daugybė smulkių natūralių bei žmogaus sukurtų potencialių švygždos buveinių (drėgnų pievų, įvairių žemapelkučių, mažų durpynėlių) ar jas palaikančių kraštovaizdžio elementų (linmarkų, molio karjerų, išnykusių kaimų vietose esančių kūdrų, ir pan.). Šie moksliniu ir gamtosaugimiu požiūrais  įdomūs ir svarbūs procesai tuo metu nesusilaukė tyrinėtojų dėmesio. Praktiškai neįmanoma spęsti apie švygždos gausumo trendus po 1990 m. Į tai atsakyti padės nuo 2006 metų vykdomas rūšies monitoringas.  Gamtosauginiu požiūriu vertingiausios vietines populiacijos yra Nemuno Deltos Regioniniame parke (104 porų; A. Pranaičio asm. pr.), Tyrulio PAST (30-50; A. Adomaičio asm. pr.), Novaraisčio ornitologiniame draustinyje (iki 20).

Naudota literatūra:

Cramp, S., Simmons, K.E.L., Perrins, C.M. 1977-94. Handbook of the Birds of  Europe and the Middle East and North Africa (Birds of the Western Palearctic).  Vol. 1-9. Oxford University press, Oxford.

Ivanauskas, T. 1949. Lietuvos paukščiai II. Vilnius, Valstybinė enciklopedijų, žodynų ir mokslo literatūros leidykla.

Kurlavičius P., Raudonikis L. 2001. Lietuvos paukščių vietinių perinčių populiacijų gausa 1999-2001 metais. Lietuvos ornitofaunistinė komisija, CICONIA 9: 92-97.

Lietuvos perinčių paukščių atlasas, 2006. Sud.: Kurlavičius, P. Kaunas, Lututė.

Raudonikis, R., Stanevičius V., Brazaitis G., Sorokaite J., Treinys R., Dagys, M., Dementavičius D. 2006. Europos bendrijos  svarbos gyvūnų rūšių monitoringo  metodikos. Paukščiai. Vilnius, Valstybės saugomų teritorijų tarnyba, Vilniaus Universiteto ekologijos institutas.

Stanevičius, V. 1983. Vesennij priliot ptic v zapovednik Žuvintas. Tezisy dokladov XI Pribaltijskoj Ornitologičeskoj Konferenciji, Tallin 1983.:202-204 (Rusų kalba).

Koskimies, Dvorak 1997. Spotted Crake. In: The EBCC Atlas of European Breeding Birds. London: T &AD Poyser: 224-225.

UK SPA Scientific Working Group. 12 March 2002.

www.jncc.gov.uk/pdf/spotted_crakes.pdf