Buveinė

Veisiasi šlapiuose mišriuose ir lapuočių miškuose - ypač palei natūralias upes.

Paplitimas ir gausa Lietuvoje

Kasmet retai aptinkamas nuo pavasario iki rudens. Dažniau matomas Nemuno deltoje ir Rytų Lietuvoje. Jau keli dešimtmečiai žinių apie perėjimą nėra.

Išvaizda, skiriamieji požymiai, elgesys, panašios rūšys

Kiek didesnis už paprastąjį suopį ar mažąjį erelį rėksnį. Apdaro atspalviai gerokai varijuoja, todėl šią rūšį atskirti nuo panašių rūšių, ypač nuo mažojo erelio rėksnio, nelengva. Bendras įspūdis, kad palyginti su mažuoju, didžiojo erelio rėksnio sparnai yra trumpesni ir platesni. Sklandydamas juos laiko kiek nuleistus (ypač plaštakas). Dažniausiai apdare vyrauja tamsiai ruda (beveik juoda) spalva. 
Gausiau aptinkami suaugę paukščiai, kurių skrendančių apačios sparnų dengiamosios plunksnos yra tamsesnės nei plasnojamosios. Pasitaiko individų, kurių apačios apdaras yra vienodų tonų ar net priešingai – plasnojamosios plunksnos yra tamsesnės nei sparnų dengiamosios. Svarbus skiriamasis požymis yra mažos pusmėnulio formos dėmės ties pirmųjų didžiųjų plasnojamųjų plunksnų pamatais. Ši dėmė būdinga įvairaus amžiaus individams, bet vien tik šis požymis laikomas nepakankamu rūšies nustatymo įrodymu. Viršutinė pusė dažniausiai atrodo vienspalvė, bet esant geroms stebėjimo sąlygoms galima įžiūrėti, kad vidurinės dengiamosios plunksnos yra kiek šviesesnės, bet tokio ryškaus kontrasto kaip mažojo erelio rėksnio nematyti.
Jaunikliai panašūs į suaugusius, bet jų dengiamųjų ir plasnojamųjų plunksnų galai esti balti, todėl visa viršutinė pusė nusėta baltomis dėmelėmis. Paprastai dėmelės suformuoja 3–4 juostas (daugiau nei jų turi mažasis erelis rėksnys), bet kai kada jų esti vos viena (tuomet šis požymis netinka rūšiai nustatyti). Antrų metų pavasarį paukščių apdaras dar mažai pasikeičia. Viršutinėje pusėje sumažėja baltų dėmių, tematomos 1–2 šviesios juostelės. Suaugusių apdarą įgauna tik šeštais metais.

Balsas

Girdimas tik veisimosi vietose. Primena tankų kleketavimą "kjek-kjek-kjek…".