Buveinė

Seklūs nemažo ploto vandens telkiniai. Peri gausiai augalais apaugusiose vietose. Nesubrendę ir dėl to neperintys paukščiai dažniausiai telkiasi vietose, kurių negina perinčios poros. Žiemojimo buveinė – įvairiausi seklūs neužšalę vandenys.

Paplitimas ir gausa Lietuvoje

Įprasta visur, bet dažnesnė pietinėje šalies dalyje. 

Išvaizda, skiriamieji požymiai, elgesys, panašios rūšys

Stambiausias šalyje perintis vandens paukštis. Sveria net iki keliolikos kilogramų. Apdaras iš baltų plunksnų. Kaklas labai ilgas, galva maža. Uodega santykinai ilga ir kiek pakelta į viršų. Snapas oranžinės spalvos ar raudonas su juodos spalvos dėme ir gumbu ties antsnapio pamatu. Plaukdama kaklą laiko stačiai į viršų, kaip ir kitų rūšių gulbės, arba dažniau sulenkusi "S" raidės forma. Plaukioja dažnai specifine poza – pakėlusi sparnus kaip bures, kaklą kiek atlošusi ir palenkusi galvą. Taip visuomet esti grasinamoji poza. Gali būti agresyvi ir pulti žmogų. Prieš pakildama nuo vandens ilgokai bėga jo paviršiumi. Skrisdama kaklą laiko ištiesusi.

Skirtingų lyčių paukščių išvaizda labai panaši, tik patinas paprastai esti kiek didesnis, jo gumbas ties antsnapio pamatu taip pat didesnis, snapo spalva ryškesnė.

Jaunikliai esti pilkai rudi su vos pastebimu rožiniu atspalviu. Snapas ties pamatu tamsiai rudas, vėliau palaipsniui įgauna raudoną atspalvį. Ties snapo pamatu gumbo neturi. Baltą apdarą įgauna kitų kalendorinių metų pavasarį, o kai kurie jau rudenį.

Labai nedaug jaunų gulbiukų (vos keli procentai) Lietuvoje esti balti nuo pat išsiritimo. Tokį apdarą turi vadinamosios šviesiosios formos gulbės (užsienyje ši forma dažnai vadinama lenkiškąja).

Balsas

Daugiausiai tyli, bet grupėje bendrauja knarkiančiu lyg per nosį leidžiamu "hioorr" ir "kaoh-kaoh". Agresyvumo proveržiais piktai šnypščia. Sparnų mostai ore sukelia malonų ausiai garsą – savotišką melodingą švilpčiojimą. Todėl skrendančias gulbes nebyles iš šio būdingo garso galima pažinti iš toli.