Buveinė

Peri šiaurinės taigos miškuose. Klajonių metu aptinkama įvairiuose miškuose.

Paplitimas ir gausa Lietuvoje

Nepakankamai ištirta. Pavieniai individai nereguliariai (daugiausiai traukimo metu) sugaunami pajūryje paukščių žiedavimo stotyse.

Išvaizda, skiriamieji požymiai, elgesys, panašios rūšys

Panašaus dydžio kaip ir pilkoji pečialinda. Apdaru panašiausia į šiaurinę pečialindą. Geriausiai gamtoje nuo kitų pečialindų rūšių skiriasi giesme, tačiau Lietuvoje retkarčiais užklystantys paukščiai negieda (veisimosi sezonas būna pasibaigęs).
Viena iš didesnių pečialindų. Svarbiausi požymiai, pagal kuriuos šią rūšį galima bandyti gamtoje atpažinti – santykinai plokščias viršugalvis (viršugalvio plunksnos prigludusios), ryškūs gelsvi "antakiai" ir tamsi juostelė per akis ir šviesi juostelė per sparnus.
Nuo panašios ankstyvosios pečialindos lengviausiai skiriasi šviesiai gelsva neryškia juostele per sparnus (sparnų didžiųjų dengiamųjų plunksnų galai šviesūs; kai kada būna ir mažiau ryški antra juostelė, kurią suformuoja sparnų mažųjų dengiamųjų plunksnų šviesūs galai).
Nuo panašiausios šiaurinės pečialindos skiriasi labiau plokščiu viršugalviu, stambesniu snapu ir šviesiomis kojomis.  
Už geltonbruvę pečialindą pastebimai didesnė, o juostelės skersai sparnų siauresnės ir mažiau ryškios (dažniausiai arktinė pečialinda turi vieną, o geltonbruvė – dvi juosteles).
Nuo šiaurinės pečialindos skiriasi dydžiu (didesnė),  
Jaunikliai gamtoje apdaru nesiskiria, nors jų apdare gelsva ir žalsva spalvos yra intensyvesnės. Būtent jauniklių apdare antroji šviesi juostelė skersai sparno būna dažniau.
Skirtingai nei dauguma kitų Šiaurės Europoje perinčių paukščių, žiemoti skrenda į Pietryčių Aziją.
Minta smulkiais bestuburiais, ypač vabzdžiais.

Balsas

Giesmė – monotoniška trelė. Paukštis daug kartų kartoja frazę "zer-zer-zer…". Ji skiriasi nuo žiogo čirpimo ar žiogelių giedojimo, nes yra daug garsesnė.