Buveinė

Didelės šlapios viksvinės pievos. Pirmenybę teikia veisimosi sezono pradžioje šiek tiek apsemtoms pievoms, kuriose žolės aukštis ne didesnis kaip iki kelių.

Paplitimas ir gausa Lietuvoje

Paplitusi labai sporadiškai. Žinomos dvi besiveisiančios populiacijos. Viena jų – Nemuno deltoje, o kita – ties Žuvinto ežeru. Vienas rečiausių žvirblinių būrio paukščių šalyje ir Rytų Baltijos regione.

Išvaizda, skiriamieji požymiai, elgesys, panašios rūšys

Tik truputį didesnė už pilkąją pečialindą ir apie du kartus mažesnė už didžiąją zylę. Labai panaši į dažną ežerinę nendrinukę. Nuo jos skiriasi šviesesniu apdaru, tuo, kad jame vyrauja gelsva spalva (ežerinės nendrinukės rudesnės), šviesiai gelsva ryškia (to paties ryškumo kaip ir antakiai) juostele viršugalvyje nuo snapo iki pakaušio, analogiškomis juostomis nugaroje per pečius, ryškesnėmis juodomis dėmėmis viršutinėje kūno dalyje ir pailgomis dėmelėmis išmargintais kūno šonais.
Abiejų lyčių paukščių apdaras nesiskiria. Jaunikliai panašūs į suaugusius, tik jų šonai nedėmėti.

Balsas

Giesmė paprastesnė nei kitų nendrinukių. Ji lėta, sudaryta iš paskirų frazių. Gieda dažniausiai vakare prieš saulei leidžiantis ir jai nusileidus. Dažniausiai girdima "trrr, de-de-de-de, čr-črr-djudju, črrrr-didididi" ir t.t.  
Gieda tupėdama žolėje ir ant aukštesnių augalų. Kai kada tuoktuvių skrydžiu perskrenda iš vienos vietos į kitą.