Globaliai nykstantis paukštis

Dr. Jurgita Sorokaitė

Stulgiai (Gallinago media) peri kai kuriose kalnuotose Skandinavijos vietovėse (aptinkami Centrinėje ir Šiaurinėje Švedijoje bei Norvegijoje, bet neperi Suomijoje ir Pietų Švedijos ir Norvegijos žemumose), tačiau daugiausia šios rūšies perėjimo vietų aptinkama didelėje teritorijoje nuo rytinės Lenkijos iki Sibiro centrinėje dalyje esančios Jenisėjaus upės. Dar 19 a. pabaigoje Skandinavijoje buvusios stulgių perėjimo teritorijos tapo izoliuotomis nuo rytinių populiacijų, todėl šiuo metu stulgio areale išskiriamos dvi didelės populiacijos: Skandinavijoje perintys paukščiai priskiriami vakarų populiacijai, o Ukrainoje, Baltarusijoje, Lenkijoje, Baltijos šalyse ir Rusijoje perintys paukščiai priskiriami rytų populiacijai. Taigi, šiuo metu rūšis peri tik 9 pasaulio valstybėse, kurių tarpe yra ir Lietuva. Bendras stulgio perėjimo arealas užima kiek daugiau nei 2 mln. km2. Dėl rūšies slapto, naktinio gyvenimo būdo, sunku surinkti tikslius duomenis apie stebimų populiacijų gausą, juolab kad ir daugumai paukščių įprasti tyrimo metodai stulgiui negali būti taikomi. Todėl įvairiuose literatūros šaltiniuose pateikiami gana skirtinga informacija apie dabartinės pasaulinės populiacijos dydį. Vertinama, kad visame areale apytiksliai gali perėti nuo 160 000 iki 275 000 porų. Tuo tarpu Europinėse populiacijose, kurios užima pusę pasaulinio stulgių veisimosi arealo, stulgių gausa įvertinta iki 170 000 porų. Taigi, atsižvelgiant į bendrą arealo plotą, akivaizdu, kad tai ypač reta paukščių rūšis.
Didelis stulgių populiacijų gausumo sumažėjimas Europoje buvo pastebėtas jau 19 a. pabaigoje – 20 a. pirmoje pusėje. Būtent tada rūšis visiškai išnyko Danijoje, Olandijoje, Vokietijoje, Suomijoje bei Švedijos ir Norvegijos žemumų regionuose. Tuo pačiu laikotarpiu stulgių populiacijos pastebimai sumažėjo ir Lenkijoje, Baltijos šalyse, Ukrainoje, Baltarusijoje ir pietinėse Rusijos srityse. Praeito amžiaus antros pusės šalies literatūros šaltiniuose nurodoma, kad stulgiai Lietuvoje išnyko 20 a. pradžioje. Ir tik aštuntąjame dešimtmetyje perinčios poros aptiktos Čepkelių rezervate, Kretuono ežero Didžiojoje saloje, Dotnuvos apylinkėse, o dar po dešimtmečio – ir Nemuno deltoje.

Pastaraisiais dešimtmečiais stulgių populiacijos ir toliau mažėjo daugelyje jų paplitimo arealo vietų. Ypač ryškus gausumo mažėjimas Europoje buvo stebimas 1970 – 1990 metais. Paskutinįjį 20 a. dešimtmetį (1990 – 2000) daugelyje šalių šios rūšies populiacijos satbilizavosi, tačiau Rusijoje, kur peri absoliuti dauguma rytinės populiacijos paukščių, stulgių populiacijų gausumas įvertintas 10 proc. Atsižvelgiant į rūšies retumą, tai tikrai daug. Šiuo metu stulgys laikomas viena sparčiausiai Europoje nykstančia rūšimi. Tai pirmiausia nulemia žmogaus ūkinės veiklos pasėkoje vykstantys rūšies veisimosi buveinių pokyčiai ir klimato kaita.

Stulgys – buveinės ir mitybos požiūriu labai specializuota ir reikli rūšis, todėl veisimosi metu aptinkamas tik tam tikrose atviro ir pusiau atviro kraštovaizdžio, derlingu dirvožemiu pasižyminčiose buveinėse. Paprastai perėjimo buveinės apibūdinamos kaip drėgnos pievos ar žemapelkės, tačiau veisimosi metu rūšis naudoja daugelį itin svarbių perėjimo buveinės ypatybių. Pavyzdžiui, tuoktuvės, paparstai, vyksta didesnio ploto pievose ar pelkės fragmentuose su pavienėmis visiškai atviromis, tačiau sausomis, pilnai atviromis tuoktuvių "arenomis" (samanomis ar žemosiomis žolėmis apaugusiomis aikštelėmis, nuganytais ar ištryptais pievos ploteliais ir pan.), tačiau užlietų pievų ar žemapelkių apsuktyje. Lizdus dažniausiai krauna aukštažolėse pievose, kupstuotuose viksvynuose ar net pamiškėse. Tuo tarpu, maitinasi drėgnose vietose, pasižyminčiose minkštu gruntu, ne per tankia žoline danga ir bestuburių (ypač sliekų) gausa. Be to, maitinimosi vietos turi būti netoliese nuo perimviečių (iki 1 km, tačiau dažniausiai tik 500 metrų atstumu). Kadangi veisimosi vietose sliekai sudaro apie 90 proc. rūšies raciono, o jie nesutinkami užmirkusiose dirvose, stulgiai ilgesniam laikui gali įsikurti tik kur šlapias pievas supa derlingos pievos. Tačiau tokios buveines, jei apleidžiamos ir nebenaudojamos, užauga sumedėjusia augalija ir tampa taip pat nebetinkamos stulgiui. Dieną praleidžia sausesnėse aukštažolėse pievose, besiribojančiose su maitinimuisi tinkamomis buveinėmis ir t.t. Visų šių buveinės ypatybių visuma – gamtinių buveinių kompleksas – esantis apibrėžtoje geografinėje teritorijoje ir įvardijamas kaip stulgio veisimosi buveinė. Teritorijos, kur kartu aptinkamos visos stulgiams reikalingos buveinės savybės aptinkamos gana retai, todėl teigiama, kad būtent tai ir nulemia ryškiai fragmentišką rūšies paplitimo pobūdį. Natūraliai sutinkamos ir ilgiausiai išsilaikančios tokio tipo buveinės gali būti sutinkamos tik užliejamuose upių slėniuose. Tačiau ir čia tokia įvairovė galima tik žmogui neintensyviai ūkininkaujant.

Lyginant su gimininga rūšimi – perkūno oželiu (Gallinago gallinago) – stulgys renkasi gerokai sausesnes buveines, neretai aptinkamas krūmais ar net medžiais apaugusiose plotuose. Tačiau labai aukšta ir tankia žoline augalija apaugusių plotų vengia. Manoma, kad tinkamiausia vidutinio aukščio žolinės augalijos danga, kuri sukuria pakankamai geras sąlygas paukščiui pasislėpti, bet tuo pačiu leidžia gerai žvalgyti aplinką ir laiku pastebėti artėjantį plėšrūną. Taip pat stulgys nuo giminingų paukščių rūšių skiriasi tuo, kad santykinai daug laiko praleidžia ant žemės ir palyginti mažai skraido (pakyla dažniausiai tik pabaidytas). Tai nulemia lizdo teritorijų, maitinimosi vietų, tuoktuvių "arenų" ir poilsio vietų kompaktiškas išsidėstymas, t.y. jos paprastai esti santykinai nedideliu atstumu viena nuo kitos.

Lengvai prieinami ir pakankamai gausūs mitybiniai resursai – vienas iš svarbiausių faktorių lemiančių veisimosi buveinės pasirinkimą. Tačiau duomenų apie stulgių mitybą literatūros šaltiniuose aptinkama palyginti nedaug. Absoliuti autorių dauguma nurodo, jog didžiausią šio paukščio raciono dalį sudaro sliekai (Lumbricidae), moliuskai (smulkios sraigės ir šliužai), įvairūs vabzdžiai ir jų lervos (dažniausiai vabalai, skruzdėlės, dvisparniai ir kt.). Taip pat maitinasi kai kurių žolinių augalų sėklomis. Kai kurių autorių duomenimis sliekai veisimosi metu gali sudaryti iki 90 proc. viso suvartojamo maisto masės. Duomenų apie stulgių mitybos ypatumus Lietuvoje nėra.

Stulgio mitybos elgsena truputį skiriasi nuo kitų Gallinago genties paukščių rūšių. Tyrimais nustatyta, kad stulgys dažniau maistą renka nuo žemės, vandens ar augalų paviršiaus nei baksnodamas gruntą. Maitinasi pavieniui, dažniausiai besislapstydami žolėje ir tik retkarčiais išeidami į visiškai atviras vietas (itin retai stebimi su aukštažolėmis pievomis ar viksvynais besiribojančiuose įvairių vandens telkinių pakraščiuose). Perėjimo metu patelė maitinimuisi skiria iki 10 proc. laiko savo paros aktyvumo cikle. Patinai tuoktuvių metu maitindamiesi gali pralesti  nuo 5 iki 7 val. per parą.
Stulgys – migruojanti rūšis, todėl veisimosi sezono pradžia sutampa su masiniu paukščių atskridimu iš žiemaviečių. Vietinių populiacijų traukos centras yra tuokvietės (tuoktuvių "arenos"), kuriose jau balandžio pabaigoje – gegužės pradžioje (tikslus laikas priklauso nuo konkretaus sezono klimatinių sąlygų) pasirodo pirmieji patinai. Tuokvietės pastovios. Literatūroje nurodoma, kad kai kuriose vietose tas pačias tuoktuvių "arenas" paukščiai naudoja net kelis dešimtmečius iš eilės. Todėl šių vietų nustatymas yra itin svarbus rūšies populiacijos gausumo įvertinimui ir tolimesnei gausos pokyčių stebėsenai bei vietinių populiacijų apsaugai. Tuokvietėse susirenkančių patinų skaičius naudojamas kaip pagrindinis vietinės stulgių populiacijos gausumo įvertinimo rodiklis.

Tuoktuvės paprastai prasideda vos po keleto dienų nuo pirmųjų paukščių parskridimo. Centrinę vietą tuoktuvių "arenoje" užima anksčiausiai parskridę (paprastai seniausi) paukščiai, kurie visą tuoktuvių laikotarpį demonstruoja didžiausią aktyvumą. 
Tuoktuvės prasideda vakare. Temstant paukščiai pradeda rinktis "arenoje" ir maždaug vienos valandos bėgyje čia susirenka visi patinai, kurių aktyvus tuoktuvinis elgesys (balsai ir tuoktuvių metu demonstruojamos pozos) pasireiškia tik visiškoje tamsoje. Patelės tuokvietėje pasirodo gerokai vėliau už patinus, ir atvirose arenos vietose išbūna palygini neilgai (nuo keleto minučių iki 2 val.).

Patino tuoktuvinis elgesys – būdingomis pozomis lydimas tuoktuvinio balso demonstravimas – susideda iš keleto fazių. Paprastai "arenoje" vienu metu tuoktuvinį elgesį demonstruoja 1-2 paukščiai, tačiau kiekvienas paukštis stengiasi užimti centrinę "arenos" vietą, todėl paukščiai kartais šokteli į orą ir pakeičia savo buvimo vietą. Tuoktuvių metu patinai stengiasi išvyti konkurentus iš pačių geriausių, potencialiai palankiausių poravimuisi, "arenos" vietų, todėl tuoktuvių metu stebima kova tarp konkuruojančių patinų, kurios metu centrinę "arenos" vietą užimančius paukščius stengiasi išvyti savo teritorijos "arenoje" dar neturintys patinai.

Stulgiai poruojasi patelei atskridus į vieno patino apgintą teritoriją "arenoje". Po poravimosi patelė palieka tuokvietę ir, esant galimybei, skrenda į kitą, iš anksto pasirinktą, tuoktuvių areną, kur gali poruotis antrą kartą, tačiau jau su kitu patinu. Tuoktuvės aktyviausiai vyksta giedromis, šiltomis ir ramiomis naktimis, o vėjuotu, šaltu oru ar apsiniaukus ir lyjant lietui tuoktuvės gali visai nevykti arba tuoktuvinis paukščių elgesys pasireiškia ne taip ryškiai. Kai kurių autorių duomenimis pačiame tuoktuvių sezono įkarštyje kai kurie patinai "arenose" stebimi ir dieną. Keli autoriai nurodo, kad dideliuose tinkamų buveinių plotuose (pvz. upių slėniuose) gretimos tuoktuvių "arenos" gali būti išsidėsčiusios maždaug 1 km. atstumu viena nuo kitos. Lizdai paprastai aptinkami netoli nuo "arenos", atstumas svyruoja nuo kelių dešimčių metrų iki 1 km. Lizdą – maždaug 11 cm skersmens negilią duobutę, negausiai išklotą žolių ar samanų stiebais, padaro patelė. Dėtyje 4 kiaušiniai, tačiau retkarčiais lizduose gali būti ir 3 ar 5 kiaušiniai.

Perėjimo sezonas ištęstas. Pirmieji kiaušiniai lizduose sudedami jau gegužės pradžioje, tačiau perimos dėtys aptinkamos ir liepos mėnesį, o kai kada šviežios dėtys aptinkamos ir pirmąją rugpjūčio dekadą. Manoma, kad per veisimosi sezoną išveda tik vieną vadą, todėl labiausiai tikėtina, kad vėlyvos dėtys dedamos žuvus pirmosioms. Peri, o vėliau ir jauniklius vedžioja, tik patelė. Inkubacija trunka 22-24 dienas. Tik išsiritę jaunikliai po keleto valandų jau gali palikti lizdą, tačiau jame gali išbūti iki 3 dienų. Maždaug po 25 dienų jaunikliai tampa visiškai savarankiški.

Stulgys įtrauktas į ES Paukščių direktyvos (79/409/EEC) I priedą, Berno konvencijos II priedą ir Bonos konvencijos II priedą, "AEWA" sutarties 2 ir 3 priedus. Taip pat įrašytas į  Lietuvos Raudonąją knygą, kur šiuo metu rūšis priskiriamas 1(E) retumo kategorijai. Remiantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. vasario 24 d. nutarimu Nr. 233, už sunaikintus į Lietuvos raudonąją knygą įrašytų rūšių paukščius, priskiriamus 1(E) retumo kategorijai, nustatytas žalos atlyginimo bazinis įkainis – 1000 litų. Už sunaikintą paukščio lizdą nustatytas dvigubas paukščio bazinis įkainis. Už sunaikintą jauniklį nustatytas suaugusio paukščio bazinis įkainis. Už kiaušinio sunaikinimą nustatyta pusė paukščio bazinio įkainio. Stulgių buveinių apsauga Lietuvoje reglamentuota Bendruosiuose buveinių ar paukščių apsaugai svarbių teritorijų nuostatuose, patvirtintuose LRV 2004 m. kovo 15 d. nutarimu Nr. 276 (Žin., 2004, Nr. 41-1335). Juose numatyta:
 - draudžiama:
1.1. keisti pagrindinę tikslinę žemės paskirtį, išskyrus keitimą į konservacinę paskirtį;
1.2. keisti hidrologinį režimą, jeigu dėl to sumažėtų maitinimuisi tinkamų buveinių ar pablogėtų jų kokybė;
1.3. lankytis su šunimis balandžio–birželio mėnesiais; 
1.4. įveisti mišką;
- skatinama:
1.5. atkurti nusausintų biotopų hidrologinį režimą;
1.6. šalinti sumedėjusią augaliją ir nendres;
1.7. reguliuoti lapių, mangutų, šernų, kranklių ir pilkųjų varnų gausą;
1.8. pradėti šienauti po liepos 15 dienos;
1.9. nenaudoti pesticidų;
1.10. ekstensyviai ganyti galvijus (1–2 galvijai/ha) ir šienauti rankiniu būdu;
1.11. pradėti ganyti galvijus po birželio 15 dienos;
1.12. nepalikti galvijų ganyklose nakčiai.
Svarbiausioms šiuo metu žinomoms perimvietėms, t.y. Nemuno deltai, Sausgalvių pievoms (Šilutės raj. savivaldybė) ir Svylos upės slėniui (Ignalinos raj. savivaldybė) suteiktas Natura 2000 teritorijų statusas. Tačiau dabartinė situacija keliose jų nėra žinoma, nes, pavyzdžiui, Svyloje ir Sausgalviose tuokvietės nebaptiktos per paskutinius du metus. Nėra aišku ar paukščiai tik pakeitė žinomų tuoktuvių vietas, ar aplamai čia išnyko. 
Realiai Lietuvoje galiojantys teisės aktai neužtikrina rūšies ir jos buveinių apsaugos, kadangi niekas nekontroliuoja žmonių lankymosi paukščių apsaugai svarbiose teritorijose, be to stulgių perėjimo metu jų gyvenamose vietose nereglamentuojama ūkinė veikla. Visuomenei trūksta informacijos apie teritorijose perinčias saugomas rūšis bei šiose vietose taikomus veiklos apribojimus.

Stulgio buveinių tvarkymo darbai yra palyginti sunkiai įgyvendinami bei reikalaujantys nemažų  darbo bei lėšų sąnaudų, nes stulgių veisimosi buveinės susideda iš daugelio gana skirtingų buveinių ir užima santykinai didelius plotus, todėl reikalinga nuolatinė buveinių stebėsena ir būklės įvertinimas. Be to, apie šios rūšies buveines ir specifinius rūšies poreikius regione ir šalyje žinoma palyginti nedaug, todėl būtina atlikti išsamius mokslinius tyrimus ir nustatyti specifinius stulgių poreikius veisimosi metu naudojamoms buveinėms ir įvairių aplinkos bei ūkinės, rekreacinės ir kitos žmogaus veiklos poveikį rūšies populiacijų gausumui bei veisimosi produktyvumui.

Šiuo metu manoma, kad stulgys toleruoja tam tikrą sumedėjusios augalijos kiekį veisimosi buveinėse, tačiau kontroliuoti pievų užžėlimą kertant įsikuriančius medžius ir krūmus bei šienaujant, tuo pačiu išlaikant pradines sukcesijos stadijas buveinėse, būtina. Iškertant krūmus bei šienaujant aukštąją žolinę augmeniją suformuojami atviri pievų plotai, tokiu būdu sudarant tinkamas sąlygas stulgių perėjimui. Taip pat būtina užtikrinti lankytojų srautų apribojimą veisimosi buveinėse balandžio-liepos mėnesiais. Visose stulgių veisimosi vietose būtina įrengti informacinius bei įspėjamuosius ženklus, informuojančius apie esamus apribojimus bei draudimus, bei saugomos teritorijos, kurioje šie apribojimai taikomi, ribas. Ne mažiau svarbu stebėti ir reikalui esant reguliuoti plėšrūnų populiacijas, kurių gausumo įvertinimas ir atitinkami sprendimai dėl jų skaičiaus reguliavimo turi būti priimami tik atsižvelgiant į mokslininkų rekomendacijas.

Stulgių populiacijų, jų buveinių ir žmogaus veiklos bei plėšrūnų poveikio stebėsenai, poveikių vertinimui bei sprendimų dėl taikytinų rūšies apsaugos priemonių priėmimui, tikslinga suformuoti stulgių apsaugos plano įgyvendinimo ir priežiūros darbo grupę, susidedančią iš Aplinkos ministerijos, mokslo institucijų, nevyriausybinių organizacijų ir saugomų teritorijų administracijų atstovų. Apsaugos priemonių praktiniu įgyvendinimu turėtų rūpintis reikiamą kvalifikaciją turintys saugomose teritorijose dirbantys ekologai ar specialistai – mokslininkai.