Buveinė

Traukimo metu - šlapios pievos, vandens telkinių pakrantės. Perėjimo buveinė – klampiausios pelkių vietos.

Paplitimas ir gausa Lietuvoje

Nepakankamai ištirta rūšis. Veisimosi metu ypač retas. Manoma, kad pavienės poros gali perėti. Rudeninio traukimo metu dažnesnis (ypač pajūryje).

Išvaizda, skiriamieji požymiai, elgesys, panašios rūšys

Apytikriai varnėno dydžio ar kiek už jį mažesnis. Labai panašus į perkūno oželį (maždaug trečdaliu mažesnis) ir traukimo metu gali būti su juo painiojamas. Skirtingai nei perkūno oželis, žmogų prisileidžia per žingsnį, o pasibaidęs nuskrenda dažniausiai tyliai ir tiesia trajektorija (perkūno oželis dažniausiai surinka pavojaus balsu "ččriik" ir nutoldamas blaškosi į šalis – skrenda zigzago trajektorija) ir greitai vėl nusileidžia ant žemės. Skrendančio galima pastebėti smailą vienspalvės uodegos galą (perkūno oželio – apskrita ir baltu kraštu). 
Apdaras rudas su juostuota nugara, tamsiu viršugalviu (perkūno oželio viršugalvyje esti šviesus dryžis), šviesiais, plačiu ir ryškiais ir ryškiais "antakiais". Snapas apie pusantro karto ilgesnis už galvą. Krūtinės šonai tamsiai dėmėti. Pilvas ir pauodegys balti. Išilginės ryškios juostos per nugarą gelsvos (perkūno oželio – balsvos). Pečių plunksnos turi žalią metališką blizgesį. Maitindamasis greitai juda ir atrodo snapu kakši kaip siuvamosios mašinos adata.
Lyties ir amžiaus iš apdaro nustatyti neįmanoma.

Balsas

Veisimosi metu labai tylus, todėl aptikti jį perint labai sunku. Tuoktuvių skrydis panašus į perkūno oželio, bet pikiravimai ne tokie staigūs. Tuoktuvių balsas (primena garsus "tutruk-tutruk-tutruk…") panašus į tolimą šuoliuojančio arklio kanopų dundėjimą.